"ŠVENTASIS RAŠTAS

KOMENTARAI - AIŠKINIMAI

Paruošė

Kostas Burbulys

PIANOJI NOZĖS KNYGA PRADŽIA

Jūs tyrinejote Raštus, nes manote jųose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija' apie mane. Jn. 5, 39,

1985: m. Chicago

Spausdino ViVi Printing 4346 So Western Ave.. Chicago, IL. 60609

PREFACE

This is the first Evangelical commentary in the Lithuanian language. The material has been gathered mainly from English and German sources. This work is not a Biblical critigue, but z positive exposition of the Holy Seriptures. It also includes relevant historical, geographic, and anthro- pological material.

ŠVENTOJO RAšTO KOMENTARAI — AIšKINIMAI

Biblija, arba Šventasis Raštas, yra Dievo įkvėptas Žodis. Kiekvienas Jos rašytojas — autorius rašė taip, kaip jis per- gyveno ikvėpimą. Biblija nėra įstatymų kodeksas, arba dogmų rinkinys, bet Dievo apsireiškimas žmogui. Geriausias Biblijos aiškinimas yra pati Biblija, susiieškant kitas Biblijos vietas, kurios kalba ta pačia tema, arba tuo pačiu reikalu. Taip galvojant, galima susidaryti išvadą, kad Biblijos aiški- nimas yra nereikalingas. Jei taip, tai ir visi pamokslai būtų nereikalingi, juk jie visi yra tam tikras Biblijos aiškinimas.

Kartą vienas žmogus man pasakojo, kaip jis pradėjo dirbti cukraus fabrike. Jis labai išvargo ir matė, kad negalės dirbti, jei jam niekas nepaaiškins, kaip dirbti. Jis prašė vieno darbi- ninko jam paaiškinti. Tas atsakė: “Juk matai, kaip mes dir- bame, taip dirbk ir tu". Jis atsakė: “Nors aš ir matau, bet daug ko negaliu pastebėti". Kai jam paaiškino, kaip dirbti, tada jam darbas sekėsi lengvai ir gerai. Jei jau darbe neįma- noma pastebėti visko, tai ką kalbėti apie mintis. Skaitydami Bibliją daug ko nepastebime. Bet jei kas mums primena ir pasako ką, tada viskas tampa daug aiškiau. Be to, yra daug istorinių, geografinių ir kitų dalykų, kurie būtini paaiški- nimo.

Paaiškinimų — komentarų yra įvairių. Vieni aiškintojai siekia tam tikras savo dogmas įpiršti, kiti siekia Biblijos aiškumo ir Jos supratimo. Vieni aiškina labai moksliškai ir sausai, kad eilinis skaitytojas nieko nesupranta ir dvasinio peno negauna, kiti — labai paprastai ir suprantamai. Taigi, aiškinimų gali būti ir yra įvairių.

Anglų ir vokiečių kalboje yra labai daug ir įvairių Biblijos aiškinimų. Jų yra ir kai kuriose kitose kalbose, nors ir ne tiek daug. Lietuvių kalba katalikų Biblijos vertimai turi paaiški- nimų; toks yra arkivyskupo Skvirecko ir naujasis vertimas, išleistas okupuotoje Lietuvoje 1972 metais. Tie paaiškinimai yra trumpi. Jų yra daug gerų, bet kai kurie.yra vienašališki ir nori įpiršti Romos katalikų bažnyčios dogmas. Lietuvių evangelikų Biblijos vertimai spausdinami be paaiškinimų. Kiek žinau, iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą buvo išverstas

'6

tik kun. Rambako paaiškinimas apie Kristaus kentėjimus. Jis buvo geras ir bešališkas.

Šie Biblijos komentarai — aiškinimai lietuvių kalba yra pirmi. Pradžia visada yra sunki. Gerai suprantu, kad bus daug trūkumų. Už patarimus ir kritiką būsiu labai dėkingas. „Šie aiškinimai yra labai suglausti, trumpi. Plačiau rašant būtų įmanoma daug dalykų tiksliau paaiškinti, deja, tam ne- turiu laiko nei galimybių.

Aš pats, skaitydamas trumpus Biblijos paaiškinimus, daug geriau Bibliją supratau, ir Ji man tapo artesnė, supranta- mesnė, vertingesnė. Šio darbo imtis mane ragina vidujinis jausmas. Suprantu savo menką pasiruošimą šiam darbui ir nujaučiu, numatau trūkumus, bet tikiu, kad ir šiais paaiški- nimais bus kai kam patarnauta. :

Aiškinimuose savo minčių labai mažai pridėsiu. Daugiausia imsiu iš kitų komentarų: vokiečių ir anglų kalbų. | |

Pažymiu, kad Šventąjį Raštą laikau Dievo įkvėptu Žodžiu ir tikiu Dievą. Kuris netiki Dievą ir ieškos tik mokslinių žinių, kai kuo bus nepatenkintas. Ret kuris tiki Dievą ir ieško dvasinio peno, tikiu, ras šiuose paaiškinimuose daug naudos.

Pabrėžiu tikinčio ir netikinčio Dievą, mano supratimu. Visų sričių mokslininkų buvo ir yra tikinčių ir netikinčių. Man atrodo, kad tikinčių mokslininkų veikalai, tyrinėjimai ir „darbai yra nuosaikesni, negu netikinčių. Tikinčiu suprantu tą, kuris tikėdamas Dievą, vykdo gyvenime Šventojo Rašto reikalavimus. Jis nevartoja svaigalų ir tabako. Nenaudojant šių nuodų, jo mintys yra daug aiškesnės. Jiš deda pastangas nemeluoti ir neapgaudinėti, taip jis gyvenime išvengia daug įvairių nemalonumų ir yra ramesnis už netikintį. Jis sugeba savo mintis reikšti ir darbus atlikti tiksliau. Kuris tiki Dievą ir gyvenime nededa pastangų siekti Šventojo Rašto reikala- vimų, tas yra netikįs, veidmainys. Netikįs Dievą, nors ir labai doras ir išmintingas žmogus, tiki, kad tvėrimas ir visa dabar- tinė visatos eiga rieda pagal tam tikrus gamtos dėsnius, mums žinomus ir dar nežinomus. Tikįs Dievą, laiko Jį viso priežastimi — Tvėrėju ir Išlaikytoju, kuris viską valdo ir tvarko Jo duotos gamtos dėsn'ais. Gamtos dėsniai yra Jo duoti nuostatai. Bet Jis kariais apsireiškia ir asmeniškai

ums nežinomais dėsniais. Netikįs laiko tikintį naiviu, nesie- kiančiu ir nededančiu pastangų viską išsiaiškinti. Jis, tikėda- mas Dievą, neturi savarankiškumo, rimtai neišvysto Dastangų, sumenksta, dažnai tampa veidmainiu. Mano su-

7

pratimu, remiantis Šventuoju Raštu, tik tas tiki Dievą, kuris atgimsta, pergyvena Dievo apsireiškimą, turi su Juo asme- nišką patirtį. Ta patirtis įgalina jį rimtai siekti ir laikytis Šventojo Rašto reikalavimų.

BIBLIJA

Pradedant rašyti aiškinimus, tenka pasakyti kelis žodžius apie Bibliją.

VARDAS. Biblija dažnai vadinama Šventuoju Raštu: Biblijos pirminė reikšmė graikų kalka buvo: knygos — raštai. Ta pati reikšmė yra ir lotynų kalba. Tik žymiai vėliau pra- dėta vartoti vienaskaitoje — Biblija. Taip Ji yra suprantama ir mūsų laikais.

SENASIS TESTAMENTAS HEBRAJŲ KALBA. Senasis Testamentas hebrajų kalba sutvarkytas kitokia eile, negu mūsų dabartinė Biblija. Joje yra mažiau knygų negu mūsų ST. Bet visa ST apimtis, savo turiniu, yra ta pati. Hebrajai sujungia kai kurias knygas į vieną knygą. Pav. Samuelio, Karalių, Ezro, Nehemijo knygos yra sujungtos į vieną knygą.

RANKRAščIAI, Biblijos rankraščiai buvo rašomi papyruse “(tam tikrų augalų lapai), pergamente arba odoje. 13 šimtme- tyje pradėta vartoti popierius. Senojo Testamento seniausi rankraščiai yra išlikę iš 9 šimtmečio mūsų eros, Naujojo Testamento — siekia 4 šimtmetį. Atrodo keistai, kad Naujojo Testamento rankraščiai yra žymiai senesni už Senojo Testa- mento rankraščius, net 500 metų. Tą galima paaiškinti tuo, kad ST žydai ir krikščionys labai gerbė ir senų, susidėvėju- sių; net nenaudotinų rankraščių nenumesdavo, bet juos su- rinkdavo ir sudėdavo sinagogoje. Kai jų surinkdavo dides- nius kiekius, juos palaidodavo kapinėse arba sudegindavo, sunaikindavo. Priešingai NT rankraščiai; pirmaisiais amžiais nebuvo tiek vertinami, kiek ST, todėl nebenaudojamus nesu- naikindavo. Taip jų daug kur išsilaikė. ST seniausias, vienintelis priešmasoretinis, „tekstas yra išlikęs iš 1 ar 2 šimtmečio. Jame; yra surašyta 10 įsakymų, - 2 M20,2-17ir 5 M 6, 45. Šis papyrusas, gia Našh Cambridgė.

8

1947 metais surasta daug ST ir kitų raštų rankraščių prie Mirties jūros. Jie yra iš maždaug 225 metų prieš Kr. — 60 | - metų po Kr. Mošės ben Ašero Kodeksas yra Kaire iš 895 m. Jame yra pranašų knygos. Arono ben Mošės ben Ašero kedeksas Aleppe yra iš 10 šimtmečio. Jame yra visa Biblija. “Kiti rankraščiai yra vėlesnių laikų. NT rankraščiai yra iš 4 šimtmečio, kai kurios dalys — iš 2 šimtmečio.

Iki spaudos išradimo visos knygos buvo perrašomos ranka, taip ir Biblija. Kyla klausimas: ar Biblija buvo visą laiką tiks- liai perrašyta ir, ar mes Ją tebeturime tokią, kokia Ji buvo pradžioje? Į tą galima atsakyti, kad Ją turime tokią, be esmi- nių pakeitimų. Vertingas knygas, tarp jų ir Bibliją, perrašy- davo profesionalai. Buvo daroma taip: tam tikrame kamba- ryje sėdėdavo būrys raštininkų, vienas diktuodavo, o visi kiti rašydavo. Tokios tada buvo “spaustuvės". Taip perrašytos Biblijos būdavo tikrinamos ir, jei rasdavo nors vieną klaidą, Jų nepriimdavo į sinagogą, Jas galėdavo SEARSO tik priva- čiai, „namuose.

ŠVENTOJO RAšTO PADĄLINIMAS. Senieji rankraščiai yra rašyti be jokio padalinimo: be skyrių, skirsnelių, be ski- riamųjų ženklų. Kiek žinoma, skyriais padalinimą įvedė arki- vyskupas Steponas Langtonas, miręs 1228 metais. Eilučių numeraciją pradėjo Paryžiaus spaustuvininkas Robertas Etiene 1551 metais.

KALBA. ST rašytas hebrajų kalba, dalis yra rašyta vadi- namąja aramėjų kalba, tai Ezro 4, 6-8. 18; 7, 12-16; Dan 2, 4b - 7.28. NT rašytas graikų kalba.

LAIKAS. Biblija rašyta nuo Mozės iki apaštalų laikų, maž- daug 13 šimtmečių: apytikriai nuo 1200 m prieš Kr. iki 100 po Kr. Pradžioje Bibliją sudarė tik 5 Mozės knygos. Iki mūsų laikų Ją tokią tebeturi samariečiai. Vėlesnė Biblija yra iš dabartinio Senojo Testamento. Ją tokią pripažįsta žydai. Mes krikščionys turime tokią, kokia Ji yra, Senąjį i ir Naująjį Tes-

tamentą. ST yra 39 knygos, NT 27 knygos, viso — 66 knygos. Jos yra sudėtos į į vieną knygą- — Bibliją Visos hažnyčios yra priėmusios ir pripažinusios Bibliją, kaip Dievo 'apreikštą ir neklystantį Žodį. Biblijos Raštai yra įkvėpti ir parašyti per Šventąją Dvasią, todėl Jos autorius yra Dievas.

9

KANONIZAVIMAS. Biblijos ST kanonizavimas vyko pa- laipsniui. Dėl atskirų knygų vyko ilgi pasitarimai. Jamnijos suvažiavime 100 po Kr. visos knygos buvo patikrintos ir pri- imtos. Nuo to laiko ST kanonizavimas yra užbaigtas: NT buvo daug vadinamų apaštalų ir bažnyčios tėvų raštų. 4 šimtmečio pradžioje jie visi buvo peržiūrėti ir atrinkti: pri- imti — kanonizuoti. Kai kuriuose Biblijos vertimuose dar yra vadinamų apokrifų. Apokrifas — reiškia paslėptas, neaiškus; gal dėl ginčijamos dieviškos kilmės, gal dėl jų nežinomų autorių? Šių knygų, kaip šventų, Dievo įkvėptų, lygių su kitomis Biblijos knygomis, niekada nepripažino nei žydai, nei krikščionys. Žydai ir krikščionys laiko jas geromis, naudin- gomis knygomis, bet ne Biblijos kanonizuotomis knygomis.

Tiktai Romos katalikų bažnyčia savo visuotiniame suvažia- |

vime 1545 - 1563 m. Trente, apokrifų knygas pripažino Dievo įkvėptomis ir priėmė jas į Bibliją. Iki minėto laiko nei Romos katalikų bažhyčia, nei žydai, nei kiti krikščionys nebuvo jų pripažinę Biblijos knygomis, ir dabar jų niekas tokiomis ne- pripažįsta, išskyrus Romos katalikų bažnyčios,

VERTIMAI. Paskutiniais šimtmečiais prieš Kristų žydai kalbėjo vadinamąja aramėjų kalba. Todėl sinagogose Biblijos skaitomas teksias buvo verčiamas iš hebrajų kalbos į aramė- jų kalbą; aiškinimai bei pamokslai taip pat buvo sakomi ta kalba. Žydai išsisklaidę po graikų pasaulį, daug kur pradėjo kalbėti graikiškai. Todėl buvo reikalingas Biblijos vertimas graikų kalba. Toks vertimas buvo padarytas apie 300 metų prieš Kr. Jis vadinamas Septuaginta. Šį vertimą naudojo

krikščionys. Tas žydams nepatiko. Jie 2-me šimtmetyje po |

Kr. pasigamino naują vertimą. Krikščionys išvertė Bibliją į sirų, lotynų, koptų ir kitas kalbas. Labai pagarsėjo lotynų veftimas — Volgata. Jį atliko Jeronimas. Tai puikus verti- mas. Romos katalikų bažnyčia laikė jį pagrindiniu šR ver- timu iki mūsų laikų. Tik iš jo darydavo vertimus į kitas kal- bas. Paskutiniais metais katalikai pradėjo daryti vertimus iš hebrajų ir graikų kalbų. Vakarų Europos kalbomis buvo pa- daryta apie 14 vertimų prieš Liuterio vertimą. Liuterio ver- timas yra vienas svarbiausių vokiečių vertimų. Jis buvo at- liktas 1522 - 1534 m.

BIBLIJOS VERTIMAI LIETUVIŲ KALBA. Skelbiant krikščionybę mūsų tautai, dauguma Lietuvos katalikų ku- nigų nekalbėjo lietuviškai ir iemokė -žmonių lietuvių kalbos.

10

Kaip žinome, krikščionybė lietuvių tautai buvo primesta kardu ir ugnimi, o ne liudijimu. Taipgi nedėta pastangų tautą sipažindinti su Šventuoju Raštu. Katalikų lenkiški kunigai niekino lietuvių kalbą, kaip pagonišką ir netinkamą pamal- ddoms laikyti. Tik po reformacijos, pradėjus veikti Lietuvoje evangelikams, ir katalikai buvo priversti kiek susirūpinti lietuvių kalba.

Yra žinoma. kad katalikų kunigas Mikalojus Daukša iš- vertė dalį Biblijos. Juozapas A. Giedraitis išvertė Naująjį Testamentą. Jis buvo atspausdintas 1816 m. Visos Biblijos vertimą padarė arkivyskupas Juozas Skvireckas. Nuo 1901 m. iki 1935 m. buvo išleįsta visa Biblija atskirais tomais. Tai yra pirmoji Biblija katalikų išleista lietuvių kalba. Jos vertimas buvo daromas iš Vulgatos, lotynų vertimo, savaime suprantama, jis negali būti tikslus, nes vertimas darytas iš vertimo. 1972 metais katalikai išleido NT okupuotoje Lietū- voje ir jį perspausdino JAV. Vertimas yra geras, paprasta, sklandi kalba. Vertimas darytas iš graikų kalbos.

Evangelikai dėjo pastangas supažindinti lietuvių tautą su Biblija. Kiek žinoma, pirmi lietuvių evangelikų nepilni Bibli- jos vertimai siekia 1545 metus. 1579 m. buvo išspausdintos Baltramiejaus Vilento evangelijos. Visą Bibliją išvertė Jonas Bretkūnas apie 1590 m. Šis vertimas nebuvo atspausdintas. Šio vertimo foto kopija buvo Vytauto Didžiojo Universiteto Bibliotekoje iki 2-jo Pasaulinio karo. Reformatas Boguslavas Chylinskis išvertė visą Bibliją 1659 m. Jos tik dalis buvo at- spausdinta. Samuelis Bitneris išvertė ir paruošė spaudai NT. Jis buvo atspausdintas 1701 metais. Visa Biblija atspausdinta 1735 metais Karaliaučiuje. Prie Jos vertimo dirbo 17 kunigų. Šiai laidai išsisėmus, naują vertimą darė teol. prof. dr. Ludvikas G. Rėza. Jam padėjo šį darbą atlikti 5 kunigai. Šis Biblijos vertimas buvo atspausdintas Karaliaučiuje 1316 metais. Jis buvo:kelis kartus taisytas ir pakartotinai at- | spausdintas. 1898 metais visą Biblijos vertimą pagrindinai peržiūrėjo kun. Jonas Pipiras ir mokytojas Adolfas Eynaras. ' Šis peržiūrėtas vertimas buvo atspausdintas: 1900, 1908, 1946, 1960 metais. |

Paskutiniu laiku lietuvių kalba pergyveno didelį pasikei- timą. 1900 metų kalba labai atsilikus. Lietuvos Nepriklauso- mybės metu nesuspėta padaryti naujo Biblijos vertimo. Tuo reikalu buvo kai kas daroma, tariamasi. Kun. prof. dr. P. Jakubėnas išvėrtė evangelijas ir jos buvo atspausdintos.

11

Kun. J. Inkenas išvertė Petro laiškus, jie buvo išleisti. Tremtyje lietuviai evangelikai išleido NT 1961 metais, ir dar teberuošia ST vertimą.

Biblija buvo rašyta įvairiausiose aplinkybėse. Vieni Ją rašė "rūmuose; kiti kalėjimuose, dykumose, urvuose, dar kiti ant upės kranto, jūrų pakraščiuose, tremtyje, savo namų židi- nyje, pralaimėjime ir laimėjime, kada kurį Dievas pašaukė. Tą knygą rašė Šventosios Dvasios įkvėpti žmonės: mergai- tės, moterys, karaliai, kaimiečiai, kunigai, žvejai, kariškiai, avių kerdžiai, muitininkai, daktarai, valdovai, mokslininkai.

Biblijoje yra beveik visos žinomos literatūrinės formos: proza, poezija, dialogas, įstatymas, dekretas, palyginimai, alegorijos, satyros, pamokslai, laiškai, pranašystės. Ji apima visa tai, kas liečia žmogų: pasaulio tvėrimą, gyvybės pradžią, nuodėmę, mirtį, dangų, pragarą, tautas ir jų valdžias, žmo- gaus elgesi šeimyniniame ir socialiniame gyvenime, higienos principus, astronomiją, geografiją, istoriją, zoologija, bota- niką ir kitką.

Nežiūrint Biblijos vertingumo, nė viena kita knyga nebuvo taip puolama, kaip Ji. Tūkstančiai Jos egzempliorių buvo sudeginti. Daug buvo kankinių dėl Jos rašymo ir vertimo, spausdinimo ir platinimo. Nesuskaitomai daug kritikos ir paniekos Ji susilaukė iš barbarų ir skeptikų mokslininkų. Nežiūrint to, Ji lieka garbinga ir naudinga.

Biblija nepretenduoja būti moksliška knyga, tačiau Ji daug kur yra tiksli. Biblija mini daug senovės tautų, istorikai apie jas mažai ką zrba visai nieko nežino, tačiau archeologiniai tyrinėjimai patvirtina Biblijos pasakojimus.

Biblija, kaip dieviškos kilmės knyga, dieviškai ir kalba į žmones. Dievas visais laikais apsireiškė ir apsireiškia Bibli- joje ir per Bibliją. Tai yra, skaitant Bibliją arba klausantis Jos aiškinimų, pamokslų, žmonių širdys-tampa paveiktos dieviškosios galios, jos sušildomos, atgimdomos. Milijonus ir milijonus žmonių Biblija atgimdė ir atgimdo naujam, dvasi- niam gyvenimui. Ji tampa gyva: kai Ji dieviška galia apsi- reiškia žmogaus širdyje ir žmogų atnaujina, tada žmogus randa Joje dvasinį peną.

Biblija yra pamatas krikščioniškoms bažnyčioms. Jei ne- būtų Biblijos, nebūtų ir krikščioniškų bažnyčių. Nė jokia kita knyga nepaveikė žmonijos jos istorijos bėgyje taip teigiamai, kaip Biblija; ir galima tvirtinti, kad Ji ir toliau taip darys, nes Biblija pasiekia visą žmogų: protą ir jausmus, kūną, sielą ir

12

NAUJASIS TESTAMENTAS

Senajame Testamente svarbiausias dalykas yra Dievo pažadai žmogui jį išgelbėti. Jie susieina Mesijo pažadėjime. NT pažadėtasis Mesijas yra Jėzus iš Nazareto. Apie Jį kalba evangelijos ir moko apaštalų laiškai. Jėzuje yra išpildyti pra- našavimai ir įstatymas. Per Jį atidarytas kelias į Tėvą.

Apie Jėzų, Išgelbėtoją, liudijo apaštalai žodžiu. Plintant krikščionybei, jie nebegalėjo visur nuvykti liudyti. Be to, apaštalai vienas po kito mirė. Radosi reikalas Jėzaus darbus užrašyti. NT visi raštai yra baigti rašyti iki pirmojo šimtme- čio pabaigos. NT pirmosios knygos yra evangelijos. Jos vadi- namos evangelija pagal — Kodėl pagal? Viena: evangelija (džiugi naujiena) yra tik viena, Jėzaus Kristaus evangelija. Ją rašė atskiri žmonės ir pagal jų vardus ji pavadinta — evangelija pagal... Antra: evangelijas parašė atskiri žmonės skirtingai. Surinkimuose jos buvo skaitomos. Surinkimo žmonės žinojo apie rašytojus ir pradėjo evangelijas vadinti pagal jų vardus. Šis terminas įsigyveno ir yra mūsų priimtas.

Pirmoji ir ketvirtoji evangelija rašyta Jėzaus mokinių, apaštalų. Pirmoji — Mato, ketvirtoji — Jono. Antroji ir tre- . čioji rašyta apaštalų palydovų, Morkaus ir Luko.

Pirmosios trys evangelijos vadinamos sinoptinėmis (sinopse — apžvalga), tai yra dėl jų didelio panašumo. Visų trijų evangelijų daug pasakojimų žodis žodin atitinka. Tik viena trečioji viso turinio yra skirtinga.

Evangelijose aprašytas Jėzaus asmuo ir Jo darbai. Po evangelijų seka apaštalų darbai. Čia aprašomi kai kurie apaštalų darbai ir veiksmai. Toliau eina apaštalų laiškai. Juose apaštalai moko surinkimus ir. atskirus žmones, juos guodžia, duoda patarimų. NT baigiamas apreiškimu Jonui. Tai yra pranašystės knyga.

SUTRUMPINIMŲ SARAŠAS šR — Šventasis Raštas ST — Senasis Testamentas

NT — Naujasis Testamentas šD — Šventoji Dvasia

13 SENOJO TESTAMENTO KNYGOS 1M — Pirmoji Mozės knyga

2M — Antroji Mozės knyga . 8M — Trečioji Mozės knyga

4M — Ketvirtoji Mozės knyga 5M — Penktoji Mozės knyga Joz - — Jozuvo knyga

Teis — Teisėjų knyga

Ri — Rūtos knyga

1Sam — Pirmoji Samuelio knyga 2Sam — Antroji Samuelio knyga 4Kar — Pirmoji karalių knyga 2Kar — Antroji karalių knyga 1Ch — Pirmoji chronikų knyga 2Ch — Antroji chronikų knyga

Ezr — Ezro knyga

Neh — Nehemijo knyga

Est — Esterės knyga

Job — Jobo knyga

Ps — Psalmių knyga

Pat + — Patarlių knyga

Pam — Pamokslininko knyga Gies — Giesmių knyga

Iz — Izaijo knyga

Jer — Jeremijo knyga

Jer R. — Jeremijo raudų knyga Ez -- Ezakielio knyga

Dan — Danieliaus knyga

0z — Ozėjo knyga

Joel — Joelio knyga

Am — Amoso knyga

Obd — Obadjo knyga Jon — Jonos knyga Mik — Miko knyga Naum — Naumo knyga Abak — Abakuko knyga „Sot — Sofanjo knyga Ag — Agėjo knyga Zak — Zakarijo knyga Mai — Malachijo knyga

14

PRATARMĖ

Šventojo Rašto komentarus — aiškinimus pradėjau rašyti Naujuoju Testamentu. Pradžioje parašiau trumpą įvadą į Šventąjį Raštą. Rašydamas Senojo Testamento komentarus, jaučiau reikalą kai ką pridėti. Kalbėdamas su kai kuriais žmonėmis ir susirašydamas laiškais, jaučiau, kad kai kas laukia paaiškinimų: ar Šventasis Raštas sutinka su mokslu, — kaip yra su evoliucija ir kitais klausimais? Šiais klausimais daugelis mokslininkų rašo, aiškina, spėlioja, įrodinėja, ginčijasi. Aš skaičiau

"šiais klausimais keletą knygų ir žurnaluose straipsnių.

Noriu tik paminėti ką mokslininkai mano ir sako šiais klausimais.

Mokslas yra aiškiais faktais paremtas įrodymas. Siekiant ką nors išrasti, daromi eksperimentai — bandymai; kartais bandymai kartojami tol, kol gaunamas vienas ir tas pats atsakymas.

Kas liečia visatą — erdvę, žvaigždes, planetas; jų atsiradimo pakartoti neįmanoma. Šventajame Rašte yra užrašyta apie jų sutvėrimą. Kai kurie mokslininkai deda pastangas įrodyti, kad tai vyko savaime, Je jokio Tvėrėjo. Daugelis rimtų mokslininkų mano: jei teologai ir kiti mokslininkai nuoširdžiai bendradarbiautų ir siektų tiesos, rastų bendrą kalbą ir daugeliu klausimų susitartų; būtų vienos nuomonės. Bet jei jie vienas antrą tik kritikuoja, vienos nuomonės neprieis.

15

Šventasis Raštas pasakoja apie Dievą kaip viso priežastį, — viso Kūrėją, apie Dievo pradžią visai nekalba. Mūsų žemė — planeta yra labai menka visatos dulkelė. O žmogus, nors jis būtų ir žymus mokslininkas,

"tikrai yra labai menkas. Tad ar įmanoma šiai dulkelei

suprasti Didįjį Kūrėją, Jėgą, Išlaikytoją? Kas Šven- tajame Rašte pasakyta apie visatos sukūrimą ir: mūsų žemę, yra labai panašu, ką mokslininkai pastebi — aiškina. Mokslininkai, kurie nori išjungti Dievo buvimą, visai nekalba apie erdvės, laiko, medžiagos pradžią. Jie tik aiškina atsiradimo eigą, 0 ne patį atsiradimą — tvėrimą. Taip lieka daugelis nepaliestų ir neatsakytų klausimų. Tikint Dievą, yra tik vienas neatsakytas klausimas — Dievas.

Rimtų mokslininkų yra tikinčių ir netikinčių Dievą. Tikėjimas Dievą, kaip ir išganymas, neturi nieko bendro su mokslu. Mokslininkai tiki :Dievą ne dėl mokslo, bet dėl įsitikinimo — patirto išganymo. O visatos atsiradimo eigą jie tyrinėja taip pat, kaip ir netikinčiai Dievą mokslininkai. Man atrodo, kad tikintys mokslininkai dirba ir tyrinėja nuodugniau ir išsamiau negu netikintys. Tikintys mokslininkai iš principo nevartoja tabako ir svaiginančių gėrimų. Tad jų mąstysena yra aiškesnė ir jie dirba nuosaikiau. Kai kurie netikintys Dievą mokslininkai yra priversti atsisakyti tabako ir svaigalų nuodų, nes jų darbas to neleidžia. Pav. rūką ir svaigalus

„gerią žmonės negali būti gerais sportininkais ir dirbti maisto gamyboje. Žinoma, yra rūkančių ir geriančių sportininkų, bet jie nelaimi rungtynių, jų kūnas yra nepatvarus. Rūkantis ir geriantis nepastebi maisto skonio. Jau Lietuvoje ,„Maisto“ Lendrovė maisto gamybos vedėjus samdė tik nerūkančius ir negeriančius ir mokėjo jiems tūkstantinės algas.

Evoliucija. Karolis Darvinas 1859 „metais parašė knygą apie augalų ir gyvūnų rūšis. Per tą knygą labai

16

pagarsėjo Darvinas ir evoliucija. Nuo to laiko daugelis mokslininkų bandė aiškinti visatos ir gyvybės išsivystymą savaime, be Kūrėjo — Dievo. Jie rem- damiesi ta knyga ne tik tyrinėjo evoliucijos eigą, bet ir remdamasi ja kūrė įvairiausias teorijas. Bet jau pats Darvinas yra pasakęs, kad Kūrėjas įkvėpė gyvybę į įvieną ar kelias celes (formas). Be to, Darvinas ir anų laikų mokslininkai neturėjo tokio supratimo apie celes ir atomus kgip mūsų laikais. Jie manė, kad maža celė yra labai paprasta, dabar žinoma, kad ji yra labai sudėtinga. Darvino aprašymas apie augalų ir gyvių išsivystymą (evoliuciją) yra labai panašus į Šventojo Rašto tvėrimo eigą.

Rimti mokslininkai greitai pastebėjo trūkumų ir klaidų Darvino knygoje. Darvinas įrodinėjo, kad sugebėjusieji gyvūnai prisitaikinti prie kintančių aplinkybių išlieka, o nesugebantieji prisitaikinti žūna. Buvo įrodoma, kaip pavyzdys, kad mažėjant maistųį, žirafa išvystė ilgą kaklą pasiekti ėsti aukštai esančius medžių lapus. Betgi yra žinoma, kad sausose vietose pirmiau išnyksta medžiai, o žolė vis dar auga. Aš pats mačiau . didelius žemės plotus, kuriuose medžiai nebeaugo, o žolė dar augo.

Įrodymas, kad gyvybė išsivystė iš paprastos į aukštesnes rūšis neatitinka patirčiai. Išvystyti ir pasiekti geresnį augalą ar gyvulį reikia labai daug pastangų. Palikti augalą savo eigai, jis sumenksta ir atkrenta atgal. Ir išvystymas, pagerinimas, įmanomas tik savo rūšyje — giminėje. Yra rasta gyvių — tarakonų ir kitų, gintare ir uolose suakmenėjusių prieš 350 milijonų metų. Jie yra visai tokie, kokie jie yra šiandien, nei kiek nepasikeitę. Šventajame Rašte aprašyta augalų ir gyvūnijos eiga labai panašiai, kaip evoliucijos šalininkai moko. Pirma atsirado jūros (vanduo) ir sausuma. Vandenyje ir sausumoje galėjo augti augalai, kurie buvo reikalingi

17

gyvūnams maistui. Pirma gyvūnija atsirado vandenyje,

po to paukščiai ir sausumos gyviai, pagaliau buvo

sukurtas žmogus. Skirtumas tarp Šventojo Rašto ir

evoliucijos šalininkų yra tas: Šventasis Raštas sako, kad

naujas rūšis — gimines, veisles tvėrė Dievas, o

evoliucinistai moko, kad viskas vystėsi savaime. Kad

viskas vystėsi savaime, ar nereikia tvirčiau tikėti, kaip

tikėti Dievo tvėrimą? Be to pereinamųjų grandžių, iš

vienos rūšies į kitą, dažnai nerandama. Imkime patį

žmogų. Jis panašus kiek į bezdžionę, bet juk pirmųjų

žmonių panašumą nupiešė dailininkai iš kaukolės ir

kaulų. Ar taip piešiant negalima nupiešti kaip norima? Mačiau viename žurpale ne nupieštų, bet surinktų dabar“ esančių žmonių ip gyvulių galvų — veidų. Buvo labai „panašūs veidai: Žmogaus ir šunies, žmogaus ir tigro,

žmogaus ir liūto. Dirbant vienoje dirbtuvėje, vienas darbininkas buvo panašus į vorą. Visi darbininkai, savo tarpe, vadino jį voru. Reikėtų žiūrėti ne tik panašumo,

bet ir skirtumų. Beždžionės rankos yra ilgesnės už kojas

— žmogaus atbulai; žmogus vaikščioja kojomis —

bezdžionė visomis keturiomis, žmogaus galvos smegenis

didesnės už bezdžionės. smegenis tris kartus. Žmogus kalba ir rašo, o bezdžionė turėdama tuos pačius sąnarius kalbos nevartoja, nes ji neturi ko sakyti; ji tik šaukia prie

maisto ir perspėja nuo gręsiančio pavojauš.

Mokslininkai yra .nustatę, kad žmogaus kraujas yra "daugiau panašesnis į varlės kraują negu į bezdžionės;: moters pienas cheminiai yra panašesnis į asilės pieną „negu į bezdžionės; žmogaus kūnas panašesnis į kiaulės negu į bezdžionės. Tai yra nespėliojimai, bet tikri faktai

mokslininkų įrodyti.

Dievas kūrė (tvėrė) pagal tam tikrus nuostatus. Žmogus pastebi kai kuriuos tuos nuostatus, bet neturi galios jų keisti. Jis tik gali juos stebėti. Tvirtinti, kad tie | nuostatai susikūrė patys ir jais remiantis vystėsi

18

augmenija ir gyvūnija ar nėra per daug drąsu? *Rik“ "lengviau ir logiškiau yra priimti, kad kas nors tuos

nuostatus sukūrė. L

Kai evoliūcijos šalininkai priėmė augmenijos ir gyvūnijos išsivystymo eigą iš paprastos celės į augalą ar gyvūną, pradėjo taikyti tą teoriją ir kitiėms dalykams, net tikėjimui. Jie įrodinėja ir tvirtina, kad žmogus nesuprasdamas gamtos reiškinių pradėjo juos laikyti dievais — dvasiomis. Taip žmogus "sukūręs digvaičius, ' dievus, dvasias ir pagaliau vieną Dievą. Remiantis tuo, jie laiko ir Šventąjį Raštą legendomis, pasakaitėmis ir kalba apie negyvą Dievą.

Istorikai ir psichologai šį dalyką tyrinėjo ir priėjo, priešingos išvados. Pirmiausia žmogus (žmonija) tikėjo vieną Dievą ir tik vėliau pradėjo tikėti gamtos reiškiniais, dvasiomis ir kurti įvairius dievus: tautinius, vandens, miškų, laukų ir t.t. Yra susekta ir įrodyta, kad kiekviena tauta, ar tai Azijoje, Afrikoje, Europoje, „Australijoje, Amerikoje tikėjo vieną Dievą. Nors ne visos tautos ir tautelės Jį tuo pačiu vardu vadino. Pav. . Amerikos indėnai Jį vadino „Didžioji Dvasia", kiti „Dangaus“ arba ,,Aukštybių Dievu“. Kiek yra susekta seniausias Dievo vardas buvo „Di“, sanskrito kalboje jis yra „Dyw". Taipgi yra įrodyta, kad žmonija kilo iš vienos vietos ir kalbėjo tik vieną kalbą. Žinoma seniausioji užrašyta kalba yra sanskrito kalba. Kalbų žinovai sako, kad sanskrito kalba yra tobulesnė už „ vėlesnes žinomas užrašytas kalbas, kaip tai egiptiečių, babiloniečių, hebrajų, graikų kalbas.

"Įdomu yra, kad lietuvių kalba vietoje sanskrito turime žodį — sąskrydis. Sakoma, kad pradėjus kalbai skilti, rastis daugiau kalbų. — dialektų, mokslininkai suvažiavo (suskrido) ir užrašė seniausiąją Žmonijos kalbą.

Yra žinoma, kad lietuvių kalba yra seniausia

19

Europos kalbama kalba, o gal seniausia ir viso pasaulio kalbama kalba? Kartą buvau viename suvažiavime, kuriame vienas pasakojo apie Indijoje maldų sąjūdį vardu Ašram. Jis sakė, kad tą žodį išaiškinti yra labai sunku. Aš sakiau: „Aš žinau tą žodį, jis reiškia „būti ramiam" Viešpaties akivaizdoje — aš ramus.

Kai prieš du šimtus metų prasidėjo archeologijos kasinėjimai ir tyrinėjimai, evoliucijos šalininkai buvo tikri, kad jais bus įrodoma Šventojo Rašto klaidos. Bet įvyko priešingai — buvo patvirtinta Šventojo Rašto tiesa. Pav. Joz 1,4 sakyta apie hititų tautą. Istorikai nieko nežinojo apie ją. Archeologai įrodė, kad tai buvo žymi tauta.

Kai 1949 metais buvo išrasti radijo aktyvūs spin- duliai laikui nustatyti, jais pastebėta, kad prieš 5000 metų buvo didelis gyvūnų sunykimas. Tai yra Šven- tajame Rašte pasakojamas tvanas.

Mokslininkai ir teologai dažnai kalba ne kas Šventajame Rašte parašyta, bet ką jie mano, apie jų priimtas ir įsigyvenusias pažiūras.

Šventasis Raštas yra rašytas prieš tūkstančius metų. Jei Jis būtų parašytas anų laikų sąvokomis ir mokslo pažiūromis, Jis šiandien būtų visai nesuprantamas. Labai nuostabu, kad Šventasis Raštas parašytas taip, jog Jis buvo suprantamas anais laikais ir, taipgi supran- tamas šiandien eiliniams žmonėms ir mokslininkams. Kadangi Šventasis Raštas rašytas ne šių laikų sąvokomis, daugeliui Jis atrodo nepatrauklus. Tad daugelis iš Šventojo Rašto tyčiojasi ir Jį iškraipo.

Prisimenu, mano jaunystėje, buvo išleista Lietuvoje knygelė „Šventojo Rašto paslaptys“. Tai buvo ištraukos iš Šventojo Rašto ir labai šališki, pajuokiančiai Šventojo Rašto komentarai — aiškinimai. Pav. apie Mozę buvo „įrodyta“, kad jis buvo didelis sukčius ir apgavikas. Mozės brolis, Aronas, surinkęs tautos auksą, sidabrą bei

20

brangakmenius ir.nuliejęs stabą — veršį. Mozė tą stabą sutrynęs į dulkės ir išbarstęs vandenyje. Toliau buvo paaiškinta, kad tokiu būdu Mozė pavogęs tautas turtą, pasitraukęs kur tai ir prabangiai gyvenęs: Taip pasityčiota. iš Šventojo Rašto ir vieno žymiausio Šventojo Rašto žmogaus. Juk Mozė buvo žydų tautos vadas — įsteigėjas, labai daug pasiaukojęs i ir vargęs. Jo surašyti ir išleisti įstatymai yra tokie “svarbūs, kad praėjus tūkstančiams metų, daugelyje šalių dalis jų dar dabar galioja. Kai Dievas įsakė Mozei pasitraukti nuo savo tautos, jis buvo 120 metų amžiaus senelis. Mozės laikais žmogaus amžius buvo panašaus ilgio kaip mūsų laikais, apie 70 metų, Ps 90,10. Mozė gyveno 120 metų. Mūsų laikais irgi kai kuris žmogus išgyvena 120 metų. Ar tokio amžiaus žmogui bereikalingi turtai? Visgi daugelis žmonių tokias Šventojo Rašto paslaptis skaito, apie jas kalba ir tiki.

Kai kurie pastebi krikščionių, ypač vadų (kunigų) nusikaltimus, apgaulę, siekimą turtų, nesilaikymą Šven'>jo Rašto tiesų, ir dėl to pasitraukia nuo tikėjimo. Jaunystėje dirbau porą metų vienoje įstaigoje su dr. Jonu Šliupu. Jis buvo plačiai žinomas JAV ir Lietuvoje kaip laisvamanių vadas — netikintis. Aš jį gerbiau kaip žmogų, 0 jis mylėjo mane kaip dorą jaunuolį. Jis buvo jau senas žmogus, o aš jaunas vaikėzas. Jis turėjo daug knygų — didelę biblioteką. Jis leido man pasirinkti ir skaityti knygas, kokias tik aš norėjau. Kartą skaičiau kokią tai knygą „Medžiaga“. Tos knygos autorius neigė Dievybę. Aš kalbėjau su daktaru ir sakiau, kad knygoje rašyta, jog nėra Dievo. Daktaras pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Kai tu skaitydamas tokias knygas jas suprasi — būsi žmogus. Žinoma, Dievo su žila barzda nėra, bet yra jėga, kuri viską tvarko ir valdo. Mes jos nesuprantame, bet gal kada ją suprasime ir ji mums patarnaus".. Jis man toliau papasakojo apie save: „Iki ketvirtos klasės

1 2

gimnazijos buvau labai tikintis, bet tada pastebėjau jų (kunigų) apgaules ir spjoviau į viską". Kartą sekmadienį jis buvo išėjęs ir grįžęs pasakė: „Buvau bažnyčioje (paminėjo ir evangeliko kunigo pavardę, kunigas pripasakojo visokių baikų“. Kalbantis su daktaru, jis manė, kad gyvybė ant mūsų planetos negalėjo atsirasti, ji atėjo iš kur nors kitur. Panašiai daugelis nusivilia žmonėmis ir „atsitraukia“ nuo tikėjimo. Tikrybėje, ar tokie žmonės negiliau tiki už veidmanius krikščionis?

Kai kurios krikščioniškos bažnyčios ir grupės laiko „savo tikėjimo pagrindu išgalvotas ir priimtas dogmas, o ne Šventojo Rašto tiesas. Taip daugelis visai nekreipia dėmesio ką Šventasis Raštas ir mokslas sako, bet laikosi savo išgalvotų dogmų. Kaip pavyzdį galima priminti, kai. mokslininkai pastebėjo, kad mūsų planeta — žemė nėra visatos centras ir ji (žemė) sukasi apie saulę, bažnyčia paskelbė tuos mokslininkus eretikais, visai nesigilindama ką apie tai sako Šventasis Raštas.

Kartą kalbėjau su vienu gimnazijos direktoriu, ' kilusiu iš surinkimininkų, žymiu evangelikų veikėju. Kalbantis jam pasakiau, kad Šventajame Rašte parašyta, jog žemė laikosi erdvėje (kabo ant nieko), Job 26,7. Jis nustebo. Aš nustebau dar daugiau, kad toks mokslininkas nežino to. Šventajame Rašte minima ir

apie žemės apvalumą; niekur nėra ps kad žemė yra visatos centras.

Kartą - pastebėjau ir daug mąsčiau apie tai, kad žmonės visai nekreipia dėmesio į Šventąjį Raštą. Taip galvodamas išdrįsau, rodos visai nekaltą dalyką, pasakyti, kad Šventojo Rašto angelai yra be sparnų, tik žmonių išgalvoti angelai turi sparnus. Kad daugiau atkreipus į tai dėmesį, pasiūliau $100.00 tam, kas įrodys Šventuoju Raštu, jog angelai turi sparnus. Girdėjau/kad daugelis ieškojo Šventajame „Rašte, bet nė vienas nepaprašė $100.00. Daugelis kalbėjo, kad Burbulys

22

niekina.-angelus. Dėl įsigyvenusių žmonių išgalvotų dogmų, net rimti žmonės ir mokslininkai nebekreipia dėmesio į Šventąjį Raštą.

Kai kas vertina tik Naująjį Testamentą, o Senojo Testamento neįvertina. Visgi Senasis Testamentas yra pagrindas Naujojo Testamento. Senajame Testamente Dievas apsireiškė žmonėms. Jėzus pripažino Senąjį Testamentą ir naudojo Jį. Apaštalai taipgi naudojo Senąjį Testamentą ir Juo rėmėsi.

PIRMOJI MOZĖS KNYGA — PRADŽIA

Pirmosios penkios Šventojo Rašto knygos vadinamos Penketuku arba Tora — įstatymas. Lietuvių kalba jos vadinamos Mozės knygomis.

Teologai ir mokslininkai tyrinėjo Mozės knygas dešimtmečius ir šimtmečius. Jie priėjo išvados, kad medžiaga šioms knygoms yra imta iš keturių šaltinių: javitų, elohimitų, kunigų ir įstatymo pakartotojų. Jahve, Jahova yra asmeninis Dievo vardas, o javitai kilę iš Jave, Jis reiškia: „AŠ ESU", arba „Aš veikiu“. Hebrajai rašydavo tik priebalsėmis, o balses tik tardavo. Jave jie „rašydavo — jhvh. Žydams Dievo vardas buvo taip šventas, kad jie jo netardavo. Per šimtmečius jie to žodžio tarimą užmiršo. Vėliau, kai mokslininkai norėjo tą žodį ištarti, jie nebežinojo kaip jį ištarti. Jie įdėjo į tą žodį balses iš žodžio Adonai — Viešpats. Tad rašė Jahovah. Daugelis mano, kad reikia tarti Javė.

Spėjama, kad javitų raštai yra seniausi. Jų rašto kalba yra labai graži. Jie rašė apie pasaulio tvėrimą, nuodėmę, vargą, vyrą ir moterį, brolių nesutarimą, žmonių ir tautų sąmyšį.

Elohim yra bendras Dievo vardas. Hebraiškai šis žodis vartojamas daugiskaitoje — Dievai. Žydai sako, kad tai yra -Dievo pagerbimas; panašiai kaip mes vartojame — Jūs, o ne Tu. Iš paties Dievo pasakymo 1

23

M 1,26, „Padarykime“ atrodo, kad čia yra išreikšta Trejybė. Juk Jėzus jau buvo prieš visatos tvėrimą Kol 1,15-17; tveriant 1 M 1,2, Tvėrėjo Dvasia pasireiškė.

Elohimitai savo raštais, pasireiškė porą šimtmečių vėliau už javitus. Jų raštai pastebimi Šventajame Rašte pradedant Abraomu. Jie rašė apie Dievo asmenišką sąryšį su žmonėmis, Jo betarpį apsireiškimą įvairiais būdais.

Kunigų raštai yra pamokančio turinio. Jie labai gerbė pranašus; Abraomą ir Mozę vadino pranašais4 M 23,

Pakartoto įstatymo šaltiniai daugiausia randami penktoje Mozės knygoje ir kitur.

Yra žinomi ir kiti šaltiniai. Mozės sesers Mirjamos, giesmė 2 M 1521, sandoros skryniai žodžiai 4 M 10,35- 36, Javės karų knyga 4 M 21,14-, Dievo asmeniški pranešimai 2 M 10,2. Bendrai, Mozė laikomas visų penkių knygų autoriumi. Ar jis vienas surinko, palygino visus šaltinius ir parašė įstatymo knygas, ar turėjo tam

eikalui talkininkų, nėra žinių. Nuo antros iki penktos

Mozės knygų turinys yra daugiausia iš Mozės gyvenimo. Joms rašyti Mozei“ nereikėjo ieškoti medžiagos; tik Mozės mirtį yra nušvietęs kitas asmuo.

Pirmoji Mozės knyga hebrajų kalba vadinama — Pradžios Knyga. Iš kur Mozė gavo medžiagą šiai knygai? Visatos ir žemės tvėrimo joks Žmogus nematė. Tą tik Dievas galėjo apreikšti pirmiesiems žmonėms Adomui arba Mozei. Nuostabu, kač šių laikų rimti mokslininkai daro išvadą, kad Mozės knygų tvėrimo aprašymas labai tinkamai atvaizduotas, nes tai buvo Dievo apreiškimas. Kas toliau vyko, po tvėrimo, žmonės žinojo ir galėjo įvykius perduoti žodžiu sekančioms kartoms, o kai raštą išrado — užrašyti.

Apie žemės tvėrimą ir kitos tautos turi padavimų..Bet tokio nuostabaus, kaip Šventojo Rašto tvėrimo vaiz-

24

davimas, nėra nė vieno. Kitų tautų padavimai yra aiškūs mitai ir legendos. Archeologai rado Asurbanipalo, Asirijos karaliaus, mirusio 627 pr. Kr., biblioteką iš 20 000 molio plytelių. Tarp kitų raštų ten rašyta ir apie žemės sutvėrimą. Vyriausias dievas, Mardukas, nužudęs deivę Tiamatą, jos kūną perkirtęs ir iš vienos dalies sutvėręs dangų, o iš kitos žemę.

Knygos padalinimas: dangaus ir žemės tvėrimas 1-4 skr., Adomo giminė 5 skr., Nojaus giminė 6-11,26 skr., Tero giminė 11,27-25,11 skr., Ismaelio giminė 25,12- 25,18 skr., Izaoko giminė 25 19-35 skr., Ezavo giminė 36 skr., Jokūbo giminė 37-50 skr.

25 11

SENASIS TESTAMENTAS PIRMOJI MOZĖS KNYGA 1 skyrius TVĖRIMO PRADŽIA, 1,I

1 Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę, Apd 17,24; Apr 4,11; Žyd 113; Jn 1,13:

Ši Šventojo Rašto knyga yra viena seniausių. Ji pradėta rašyti prieš 3500 metų. Nuostabu, ji yra taip parašyta, kad gerai suprantama ir mūsų laikais.

Pradžioje šio šimtmečio mokslininkai manė, kad jie labai daug žino ir greitu laiku viską išaiškins, o Biblija yra sena knyga ir į Ją nereikia kreipti daug dėmesio. Daugelis teologų pritarė mokslininkams ir Jėzaus bei apaštalų darytus stebuklus atmetė kaip legendas. Bet suskaldžius atomą ir jį pažinus kiek geriau bei pastebėjus visatos begalybę ir nesuskaitomą daugybę žvaigždynų sambūrių (galaksijų), suprasta, kad žmogus labai mažai žino. Senovės graikai manė, kad atomas yra mažiausia medžiagos dalelytė, kuri nebegali būti padalinta — suskaldyta. Dabar sužinota, kad atomas turi branduolį ir daugiau sudėtingų dalių, kurioms ir pavadinimų nežinota. O erdvė yra be galo ir visatos kūnai — planetos nepastebimi ir nesuskaitomi. Rimti mokslininkai turėjo ' pakeisti savo pažiūras. Jie pripažįsta Bibliją nuostabia knyga, lyg kas Jos rašymą ir turinį būtų padiktavęs. Iš tūkstančių mokslininkų pareiškimų paminėsiu tik du.

Dr. Verneris von Braun, vokietis, kuris dirbo JAV prie satelitų ir erdvės tyrinėjimo, yra pasakęs: „Mes esame linkę pervertinti mokslą. Atsiminkime, kad

11 26

mokslas pasiekiamas tik žmonių sumanumu. O aukščiau žmogaus sumanumo yra realybė, kuri apreiškiama mums tik Dievo malone. Aš esu priverstas tikėti Dievą, nes jei medžiaga nepranyksta, o tik tampa kitu kūnu, tai kaip žmogaus dvasia pranyks, kuri yra daugiau negu medžiaga." ,

Antras. Kai pirmieji du žmonės nusileido ant mėnulio, juos stebėjo šimtai milijonų šios žemės gyventojų. Pirmi žmogaus žodžiai nuo mėnulio buvo:

„Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę . . " Tik vėliau

mokslininkas pasakė: „Žmogaus maža pėda ant mėnulio yra žmonijos mokslo didelis šuolis pirmyn." -

Eikime prie pirmųjų Šventojo Rašto žodžių: „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę." Ar žmogus kada nors sužinos kada tvėrimo pradžia buvo? Tiesa yra žmonių, kurie viską labai tiksliai žino. Jie „Žino“, kad žemė buvo sutverta 4004 metais pr. Kr. spalio 18-24 dienomis. Jie net „žino“, kad Adomas buvo sutvertas 4004 m. pr. Kr. spalio 23 dieną 9 valandą ryto. Bet ką gali sakyti tie žmonės (mokslininkai), kurie pastebi suakmenėjusius augalus ir gyvius prieš šimtus milijonų metų? Šventajame Rašte nėra parašyta kada buvo tvėrimo pradžia. Šiais laikais apie tvėrimo pradžią yra tik žmonių spėliojimai. Kartą. vienas studentas lankė universitetą. Jam buvo aiškinama, kad mūsų žemė yra trijų bilijonų metų senumo. (Bilijonas ir milijardas yra tas pats skaičius, pasakytas kitais žodžiais. Kiek žinau, Europoje dažniau sako milijardas, o JAV — bilijonas. Aš naudosiu bilijonas). Tas studentas pertraukė studijas trejus metus ir vėl grįžo į tą patį universitetą. Tada buvo aiškinama, kad žemė yra dešimt bilijonų metų senumo. Jis paklausė: ,,Kaip galėjo žemė per trejus metus pasenti septyniais bilijonais metų?“ Rimtai kalbant, dabar manoma, kad visatos kūnai yra dvidešimt bilijonų metų senumo.

27 12

Šventasis Raštas apie Dievo pradžia nieko nesako. Dievas yra be pradžios ir be galo, Ps 90,2. Ar galime įsivaizduoti, kad prieš pradžią nieko nebuvo: nei laiko, nei erdvės, nei medžiagos? Dievas parinko pradžią savo nuožiūra. Jis sutvėrė dangų — erdvę ir medžiagą — erdvės kūnus; jų tarpe ir mūsų žemę. |

PIRMINĖ ŽEMĖ 1,2 2 Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia veikė virš vandenų.

Čia pasakyta apie žemę, lyg apie medžiagų suverstą krūvą be jokios tvarkos. Viskas skęsta tamsoje, betvarkėje — chaosas. Bet Dievo Dvasia jau pradeda veikti, viską judinti.

Kai kurie Šventojo Rašto aiškintojai tvirtina, kad buvo ilgas laikotarpis tarp pirmojo ir antrojo skirsnelio. Jie sako, kad visata ir žemė buvo sutverta labai tobulai, bet piktybė (puolę angelai) viską pavertė į chaosą. Kai kas įrodinėja, kad gyvybė žemėje buvo sunaikinta net šešis kartus. Tuo jie įrodinėja ir prileidžia, kad prieš Adomą žemė buvo apgyventa, o aprašytasis Šventajame Rašte tvėrimas buvęs tik žemės vėl iš naujo apgyven- dinimas.

TVĖRIMAS PIRMAJĄ DIENĄ 13-+5 3 Dievas tarė: ,Tesatsiranda šviesa!“ Ir atsirado šviesa, Ps 339; 2 Kor 46, 4 Dievas buvo šviesa patenkintas; ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. 5 Dievas pavadino šviesą „diena“, o tamsą — „naktimi“. Tai buvo vakaras ir rytas — pirmoji diena.

15 28

Lankant pradžios mokyklą, kartą mokytojas aiškino apie tvėrimą. Jis sakė, kad jei Dievas sutvėrė pirmąją dieną šviesą, | o tik ketvirtąją dieną saulę, tai būtų tas

pats, kaip pirma nudėvėti medžiagą ir tik po to sukirpti ir

pasiūti eilutę( kostiumą). Baigus pamoką, kalbant maldą „Tėve mūsų“, vienas mokinys nekalbėjo maldos. Mokytojas paklausė, kodėl jis nekalba? Mokinys astakė: „Gal tą maldą kas nupjautu liežuviu pamurmėjo, tai kodėl ją kalbėti?" Štai kas pasiekiama tokiu aiškinimu! Man dirbant mokykloje, ėjome kartą iš mokyklos

apie dešimt mokytojų. Einant gatve, pradėjome kalbėti.

apie tvėrimą. Vienas mokytojas ir sako: „Dievas sutvėrė pirmąją dieną saulę“. Aš atsakiau: ,„Ne, Dievas sutvėrė saulę vėliau". „Einame lažybų", tarė jis ir, ištiesęs ranką man, dar pridėjo: ,,Na ir sukirtau kunigą!“ Po to jis paaiškino man: „Juk pirmąją dieną Dievas „pasakė: „Teatsiranda šviesa'."

Daugelis rimtų mokslininkų negalėjo suprasti, kad šviesa sutverta pirmąją dieną, o saulė tik ketvirtąją. Mokslininkai pastebėjo, kad galaksijos (žvaigždžių sambūriai) tolsta į begalines erdves. Įvairiais būdais jie tai tikrino ir priėjo išvados, kad prieš kokį dvidešimt bilijonų. metų įvyko didysis atominis medžiagų sprogimas — visatos kūnų tvėrimas. Apie tai pirmą

„kartą buvo paskelbta spaudoje 1927 m. Šventajame Rašte viskas yra aprašyta, bet žmogus kai kurių dalykų nesuprato, tada ir net iki šiol nesupranta. Manoma, kad buvo taip, kaip Šventajame Rašte aprašyta. Pradžioje Dievas sutvėrė laiką, erdvę ir medžiagą. Dievo Dvasia pradėjo visatos visą medžiagą judinti, kaupti. Visa medžiaga telkėsi į vieną vietą. Juk tai buvo neįsivaiz- duojamas kiekis medžiagos! Kokia ten buvo spūstis ir karštis, ne milijonų, bet bilijonų laipsnių! Ir įvyko pirmasis atominis sprogimas visatoje. Žmogus sugebėjo tai suprasti tik tada, kai žemėje buvo suskaldytas

29 17

atomas. Tas didysis sprogimas buvo neįsivaizduojamas. To sprogimo metu atsirado nepaprastai stipri šviesa. Spėjama, kad ta šviesa švietė apie 250 milijonų metų. Po to, kai tos šviesos kasštis pradėjo atvėsti, buvo pastebėta kai kur tamsggnės vietos. Vėliau pastebėta žvaigždžių sambūriai, žvaigždės ir planetos. Taip buvo sutverta šviesa ir erdvės (dangaus) kūnai. Nuo to sprogimo jėgos dar ir dabar tolsta žvaigždynai vieni nuo kitų. Tai yra dabartinė mokslininkų priimta teorija. Ar ji nebus pakeista?

Tai buvo pirmoji diena. Kas yra diena, arba tiksliau sakant, para? Mūsų žemė apsisuka apie savo ašį per 24 valandas. Tą mes vadiname para. Mūsų saulės sistemos planeta Jupiteris apsisuka per 10 valandų, tai jo para yra 10 valandų. Venera apsisuka per 260 dienų. Ar yra kur nors visatos para? Ar žmogus tą kada nors sužinos?

Šventajame Rašte diena (para) minima įvairiai. Žiūrėkime pačiame tvėrime. 1 M 18-13 atrodo lyg ir būtų 24 valandos, bet iš 1,14-16 airodo, lyg ir būtų manyta 12 valandų diena; o iš 24 ar neatrodo tam tikras laikotarpis? Žiūrint į kitas Šventojo Rašto vietas: Joel 3,18; Apd 2,20; Jn 16,23 ar negalvota apie visą krikščionybės laikotarpį? Ps90 4;2 Pt 3,5 kalbama apie dieną, kaip tūkstantį metų. Tad laikyti tvėrimo dieną 24 valandomis nėra pagrindo Šventajame Rašte.

Tai buvo vakaras ir rytas. Mes sakytume: „Tai buvo rytas ir vakaras". Juk rytą pradedama dirbti. Gal tas yra tik paprastas žydų kalbos išsireiškimas Tai buvo pirmoji Dievo visatos diena.

: ANTROJI TVĖRIMO DIENA — VANDENS ATSKYRIMAS 1,68 6 Dievas tarė: „Teatsiranda erdvė (tvirtuma) vandenų tarpe ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų!" 7 Dievas sukūrė erdvę ir atskyrė vandenis, kurie buvo po

142 30

erdve, nuo vandenų, kurie buvo virš erdvės. Ir taip įvyko. 8 Dievas pavadino erdvę „dangumi“. Tai buvo

+ vakaras ir rytas — antroji diena.

Pirmą dieną Dievas sutvėrė šviesą — didįjį sprogimą ir per jį sukūrė visatos kūnus ir juos paskirstė į vietas. Antrą dieną aprašytas Dievo veikimas mūsų planetoje — žemėje. Planetos yra visatos kūnai, kuriuose nevyksta reakciniai atominiai sprogimai, todėl jos atvėsta. Kai mūsų žemė pradėjo atvėsti, atsirado galimybė pakilusiems į atmosferą vandens garams sudaryti debesis. Taip Dievas atskyrė pakilusius garus (vandenį) - nuo vandens, esančio žemėje. Vanduo dengia apie tris ketvirtadalius mūsų planetos paviršiaus. Koks nuostabus elementas yra vanduo! Daiktai (elementai) šildomi didėja (plečiasi), o šaldami — mažėja (traukiasi). Vanduo sudaro išimtį. Jis šildamas virsta garais, pakyla aukštyn; pasiekęs šaltesnę atmosferą, vėl tampa

- vandeniu, susilieja į lašus ir lyja. Palaisto slėnius ir

kalnus. O esant šaltam orui, pakilę vandens garai virsta sniegu. Vanduo šaldamas traukiasi iki 4.1. C, tada plečiasi ir tampa ledu. Ledas laikosi vandens paviršiuje,

'" apsaugoja vandens gyvius nuo sušalimo. Kokie

nuostabūs Viešpaties nuostatai!

"TREČIOS DIENOS KŪRYBA — SAUSUMA IR AUGALAI 19-13

9 Dievas tarė: „,Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!" 2 Pt 3,5; Job 388-11. 10 Dievas pavadino sausumą „žeme“, o vandenų samplūdį — „jūromis“. Dievas matė, kad tai buvo gera, Ps 104549. 11 Dievas tarė: „Tegul žemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, i nešančius vaisių pagal jų rūšį!" Ir taip įvyko. 12 Žemė

31 149

išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rūšį ir medžius, nešančius vaisių pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla. Dievas matė, kad tai buvo gera. 13 Tai buvo vakaras ir rytas — trečioji diena.

— L —————

Galima įsivaizduoti žemę buvus lyg vandens (purvo) sviediniu. Žemei auštant ji traukėsi, pradėjo susidaryti - storesnė žemės pluta — atsirado kalnai ir žemesnės vietos. Iškilesnės vietos tapo sausumomis, 0 į žemumas rinkosi vanduo. Taip atsirado salos, žemynai, jūros. To viso planuotojas ir architektas buvo Dievas.

Pasirodžius sausumai, Dievas suteikė galią savo tvariniams veikti. Augalai buvo pirmoji gyvybė. Dievas davė žemei galią želdinti įvairiausių rūšių žolę, augančią iš šaknų ir iš sėklų. Taipgi medžius ir įvairiausius vaismedžius. Augalai brandino sėklas, vaismedžiai vaisius ir juose sėklas. Manoma, kad šių pirmųjų augalų ir medžių yra sudaryti anglių klodai žemėje. Tai turėjo būti žymiai vešlesnis augalų augimas negu mūsų Jaikais.

KETVIRTOSIOS DIENOS KŪRYBA — SAULĖ, MĖNULIS, ŽVAIGŽDĖS 1,14-19

14 Dievas tarė: ,,Teatsiranda šviesos dangaus erdvėje - dienai nuo nakties atskirti, ir tebūnie jos ženklais pažymėti laikus, dienas ir metus. 15 Jos težiba dangaus erdvėje ir apšviečia žemę!" Ir taip įvyko. 16. Dievas padarė dvi did -2s šviesas: didesniąją — dienai ir mažesniąją nak? 1 valdyti ir žvaigždes, Ps 136,78. 17 + Dievas joms paskyrė vietą dangaus erdvėje, kad'šviestų žemei, 18 valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Dievas matė, kad tai buvo gera. 19 Tai buvo vakaras ir rytas — ketvirtoji diena.

125 32

Jei bus įrodyta, kad didžiuoju sprogimu buvo sukurti visi visatos kūnai, tai jau pirmą dieną buvo sukurta ir mžsų saulės sistema. Nuo didžiojo sprogimo, praėjo ilgas laikotarpis, iki kiekvienas visatos kūnas pasiekė jam skirtą vietą. Kas pirma pasiekė savo vietą — saulė ar žemė? Iki šiol mokslininkai dar nėra nustatę, kas pirma buvo sukurta — žemė ar saulė? Kaip ten buvo, bet viena yra aišku — žemė buvo paskendus garuose. Augalai galėjo augti nuo pačios žemės šilumos, jie gavo pakankamai šviesos ir šiluinos nuo didžiojo sprogimo. Žemei pradėjus atvėsti, visatos kūnams atsiradus savo vietose, mūsų žemė priklauso nuo saulės šviesos ir šilumos. Saulė, mėnulis ir žvaigždės tarnauja mūsų žemei, tuo pačiu ir mums žmonėms. Mes, žmonės, negalime jiems įsakyti, o tie kūriniai įsako mums: kada dirbti, kada ilsėtis, kada žiema ir vasara — metų laikai. Dievas sutvarkė visatos kūnus ir per juos mūsų žmonių gyvenimą. Ketvirtą tvėrimo dieną buvo duota eiga mūsų saulės sistemos kūnams, tuo ir mūsų žemei bei mums, jos gyventojams.

TVĖRIMAS VANDENS IR SAUSUMOS GYVŪNŲ

120-25

20 Dievas tarė: „Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais, ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!" 21 Taip Dievas sutvėrė milžiniškus jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie gyveno vandenyse, ir visus paukščius. Ir Dievas matė, kad tai. buvo gera. 22 Dievas juos palaimino: ,„Veiskitės, daugėkite; ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai — žemę!“ 23 Tai buvo vakaras ir rytas — penktoji diena. ;

24 Dievas tarė: „Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų veislę: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris!" Ir taip įvyko. 25 Dievas, padaręs laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius pagal jų veislę, buvo patenkintas.

33 131

. Trečią tvėrimo dieną Dievas įsakė iškilti lygumoms - bei kalnams, o vandeniui susirinkti į žemesnes vietas. Taip atsirado sausuma ir jūros. Vandenyje augo vandens augalai, sausuma sužaliavo. Žolės ir augalai nešė sėklas, grūdus, medžiai — vaisius. Taip buvo paruoštas maistas gyvūnijai. Ketvirtą tvėrimo dieną pasirodė dangaus mėlynė, spindėjo saulė, o naktį švietė mėnulis ir mirgsėjo žvaigždės. Buvo sudarytos sąlygos gyventi gyvūnijai. Gamta buvo graži ir gera. Penktą tvėrimo dieną Dievas "sukūrė žuvis ir vandens gyvius bei padangės paukščius. Po to atsirado sausumos gyvūnai: laukų ir miškų žvėrys, neplėšrūs gyvuliai ir ropliai. Dievas juos laimino ir leido jiems veistis — daugėti savo rūšyje, giminėje.

ŽMOGAUS SUKŪRIMAS 1,26-31

26 Dievas tarė: ,Padarykime žmogų pagal mūsų pavidalą. Jis tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės", Ps 8,6-9. 27 Dievas sutvėrė žmogų pagal savo pavidalą. Jie buvo vyras ir moteris, Ef 4,24, Mt 19 4. 28 Dievas juos palaimino ir tarė: „Veiskitės, dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją; viešpataukite jūros „žuvims, padangių paukščiams ir visiems žemės . gyvūnams!", Apd 17,26. 29 Dievas tarė: „Aš jums duodu įvairių žolių, turinčių sėklą, ir augalus, kurie auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurie neša sėklą ir vaisius; jums tebūnie tai maistas! 30 Ir visiems žemės gyvūnams, visiems padangių paukščiams ir visiems, kas kruta ant žemės, kas turi gyvybę, daviau visus augalus ir žalumynus,; kad turėtų ko ėsti". Ir taip įvyko, 1 M9,3; Iz 11,69. 31 Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir buvo labai gera. Tai buvo vakaras ir rytas — šeštoji diena.

Žmogus yra aukščiausias kūrybos padaras. Nors

131 34

žmogus sukurtas tą pačią dieną, kaip žemės gyvūnija, bet jo sutvėrimas vyko visai atskirai nuo kitų gyvūnų. Dievas kreipėsi į Trejybę: ,Sukurkime žmogų". Pirmasis Trejybės asmuo yra Dievas — Tėvas, antrasis Jėzųs + Sūnus -Kol 1,15-16 ir tretysis — Dvasia, 1 M 1,2.

Žmogaus paveikslas arba panašumas į Dievą yra tik kaip šviesos atspindys, o ne pati šviesa, arba kaip atspaustas antspaudas ant popierio, o ne pats antspaudas. Šioje vietoje tekstas mini ne visas Dievo savybes, bet tik valdymą — viešpatavimą. Apie žmogaus viešpatavimą gyvūnijai yra labai sunku rašyti. Žmogus tada dar buvo tobulas, nepuolęs. O dabar žmogus yra puolęs, visai kitoks negu buvo jo paskirtis. Mes galime kaip pavyzdį imti tik Jėzų iš Nazareto — tikrąjį žmogų, ir gal dar atgimusius žmones, kurie siekia sekti Jėzų ir yra persiėmę Evangelijos Dvasia. Jėzus sakė mokiniams, Mt 20,25-28 kad jų paskirtis privalo būti visai kitokia negu pasaulio žmonių. Taip, žmogus viešpatauja visiems | tvariniams ir gamtai, bet jis ir yra už viską atsakingas Dievui. Jei žmogus viešpataudamas siekia tik savo „ asmeniškos naudos, jis yra ne valdovas, bet tironas, kuris susilauks nesėkmės ir bausmės.

Apie vandens ir sausumos gyvūnus pasakyta: ,,Jie knibždėte teknibžda". Dievas sutvėrė vyrą, vėliau — moterį. Jie buvo sutverti tobuli, be nuodėmės. Žmogui puolus, jo santykis pasikeitė su Dievu ir vyro su žmona. Dievas, sutvėręs žmones, laimino juos ir įdiegė palinkimą prie viens kito bei norą susilaukti palikuonių. Kaip tvėrime, taip ir toliau Šventajame Rašte, lygiai vertinamas vyras ir moteris, Gal 3,28. Žmogus pilnybę pasiekia ne pavieniui — vyras arba moteris —, bet bendrai, abu drauge. Žmogus yra vertingas ir geras visas — dvasia ir kūnas. Tad ir žmogaus kūnas bus prikeltas paskutinėje dienoje. Graikų filosofų mokymas, kad kūnas yra dvasios kalėjimas, nėra Šventojo Rašto

35 2A

mokymas. Taipgi ir kai kurių tautų mokymas ir prostitucijos praktikavimas pamaldose kaip Dievo meilės išreiškimas, Šventajame Rašte laikomas paleistuvavimu ir smerkiamas.

Žmogaus maistui buvo skirti tik augalai bei jų sėklos. Visą kūrybą Dievas įvertino kaip labai gerą. Tokia ji ir buvo prieš puolimą.

Tvėrimo eiga Šventajame Rašte aprašyta taip, kaip ir mokslininkai mano. Tad koks yra skirtumas tarp mokslo ir Šventojo Rašto aprašymo? Daugelis mokslininkų netiki Dievą ir jie „įrodinėja“, kad viskas vystėsi savaime. Bet jie į daugelį klausimų visai neturi atsakymo. Tokie mokslininkai visai nekalba apie Dievą, visko priežastį, bet apie laiko, erdvės ir medžiagos atsiradimą — savaime išsivystymą. O tikintys mokslininkai tiki Dievą ir tvirtina, kad Šventajame Rašte aprašytas tvėrimas atitinka mokslininkų tyrinė- jimams, atradimams. Jie tik atmeta „tikinčiųjų“ įš- galvotasir priimtas dogmas, kurios Šventajame Rašte neturi pagrindo. Pav., kad mūsų planeta yra visatos centras, arba tvėrimo para yra 24 valandos.

SEPTINTOJI DIENA 2,14

1 Taip buvo sukurtas dangus, žemė ir visi dangaus

“pulkai. 2 Dievas septintą dieną užbaigė savo darbą ir

ilsėjosi, atlikęs visą savo darbą, Jn 5,17; Žyd 44-10. 3

Dievas palaimino septintą dieną ir ją pašventino, —

ilsėjosi po viso savo darbo, 2 M 208-11. 4 Tai yra

dangaus ir žemės istorija, kaip Viešpats Dievas juos sutvėrė, 2 M.3,14.

Dievas užbaigė pasaulio (visatos) tvėrimo darbą ne šeštą, kaip graikų vertime pasakyta, bet septintą dieną. Taip parašyta hebrajų originalioje kalboje. Kai fariziejai

29 36

Viešpatį kaltino, kad Jis nelaiko šeštadienio, Jn 5,17, Jėzus atsakė, kad Jo Tėvas( Dievas) irgi dirba. O hebrajų knygos autorius, septintą dieną paskiria poilsiui, Žyd 44-10. . . Babiloniečių padavimai apie jų dievo Marduko poilsį po tvėrimo sako, kad buvo švęsta iškilmingai šventė visatą sutvėrus. Šventojo Rašto teskte pasakyta, kad Dievas, baigęs visatos tvėrimą, ilsėjosi. Koks tas

" ilsėjimas buvo, nieko nepasakyta. Hebrajų kalboje tas

žodis daugiau reiškia atsigaivinimą, negu ramų poilsį. Kai kas daro iš šio teksto išvadą apie šeštadienio

: šventimą. Tekste pasakyta tik apie Dievo, o ne žmonių, “ poilsį. Apie žmonių poilsį bus kalbama vėliau.

Tai labai trumpas, vos 35 skirsnelių, pranešimas apie begaliniai didelį visatos sutvėrimą. Jis aprašytas be jokių mitų, žmonių išgalvojimų ir fantazijos, kokį Dievas apreiškė žmonėms.

DIEVAS SODINA SODA — ROJŲ 259 5 Tą dieną, kurią Viešpats Dievas sutvėrė žemę ir dangų, jokio laukinio augalo dar nebuvo žemėje, joks .

„ laukinis augalas dar nežėlė, nes dar lietus nebuvo lijęs, ir

nebuvo žmogaus žemei įdirbti. 6 Migla kilo nuo žemės ir drėkino jos paviršų. 7 Tada Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam gyvybę. Taip žmogus tapo gyva esybe, 1 Kor15 45. 8 Viešpats Dievas sukūrė sodą Edene (rojų) rytuose ir ten įleido žmogų, kurį buvo sutvėręs. 9 Viešpats Dievas išaugino iš žemės visokius medžius, gražius pasižiūrėti ir vedančius gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir pikto, 1 M 3,22-24; Apr 2,7;222.

Pirmajame skyriuje yra aprašytas Dievo tvėrimas pasaulio (visatos), antrajame skyriuje yra atpasakotas

37 29,

tvėrimas. Pirmajame skyriuje Dievas vadinamas Elohim — Galingasis Tvėrėjas; antrajame skyriuje Javė — Dievo asmeniškasis vardas. Antrojo skyriaus atpasakojimas papildo pirmąjį skyrių. Atpasakojimas pradedamas trečiosios dienos tvėrimu. Lietus dar nelijo ant žemės, bet nuo žemės kylanti migla drėkino žemę. Žemė dar buvo taip karšta, kad lietaus lašai krisdami į žemę, dar nepasiekę žemės, vėl virsdavo garais. Kai kur ir dabar žemę drėkina ne lietus, bet migla.

Kartą važiavau per tyrus prie Salt Lake city (Druskos Ežero Miestas). Visur matėme užrašus: „Važiuodami per tyrus pasiimkite ledų sau ir mašinos motorui". Mes važiavome per tyrus anksti rytą. Pastebėjome šalia kelio grioviuose lyg vandenį. Su-: laikėme mašiną ir išlipome. Tikrai grioviuose buvo vanduo, o oras buvo toks šaltas, kad reikėjo apsivilkti švarkus. Pavažiavus toliau, vanduo tekėjo upeliais. Nebuvo lyta, bet nakties metu orui atšalus, žemė traukė „ iš oro vandens garus, kad net pripildė griovius vandeniu.

Apie žmogų čia pasakyta, jog Dievas sukūrė žmogaus kūną iš žemės dulkių. Kad žmogaus kūnas sukurtas iš žemės, jam mirus vėl į žemę pavirsta, yra tiesa. Dievas įkvėpė žmogui gyvybę.

Edenas. Žodžio pradinė reikšmė — pylimu (o gal ir tvora?) apsupta vietovė. Vėliau Edenas sugretinamas su “ rojumi, kur .randasi išganytųjų sielos. Kur Edeno vietovė buvo, tikrai nežinoma. Manoma, kad ji buvo tarp Eufrato ir Tigro upių. Padavimas sako, kad Edenas buvo arti šių upių žiočių. Šios upės išteka iš Kaukazo kalnų Azijos pietvakariuose. Jos įteka į Persijos įlanką. Yra manoma ir įrodoma, kad žmonija kilo iš to krašto. Iš ten yra kilę gyvuliai: raguočiai, ožkos, avys, kiaulės, arkliai, šunys ir kiti. Tame krašte auga: obelys, kriaušės, slyvos, persikai, vyšnios, vynuogės, alyvmedžiai, figmedžiai, kviečiai, miežiai, avižos, žirniai, pupos, linai,

2,4 38

svogūnai ir daugelis kitų naudingų augalų.

Edeno sode augo daugybė įvairiausių vaismedžių. Žmogui buvo leista valgyti jų vaisius. Viduryje sodo augo gyvybės medis Apr 2,7;22,2; taipgi ir gero bei pikto pažinimo medis.

KETURIOS UPĖS 2,10-14

10 Upė tekėjo iš Edeno sodui drėkinti; nuo ten ji šakojosi į keturias upes. 11 Pirmosios vardas Pisonas. Ji teka aplink visą Havijos šalį, kur randamas auksas. 12 Tos šalies auksas yra geras. Ten randa bedeliją ir onikso akmenį. 13 Antrosios upės vardas Gihonas. Ji teka aplink visą Kušo šalį 14 Trečiosios upės vardas Hidekelis. Ji teka į rytus nuo Asirijos. O ketvirtoji upė yra Eufratas.

Babiloniečių ir kitų tautų padavimai sako, kad rojaus sodas buvo arti Eufrato žiočių, prie Erido vietovės. Kai kurie Šventojo Rašto tyrinėtojai mano, kad Edeno sodas buvo šiaurėje prie Kaukazo kalnų, iš kur išteka Eufrato ir Tigro upės. Jie remiasi Iz 14,13 ir Ps 483 minimu Dievo kalnu. Iš ten ištekėjo rojaus upė. Toliau ji pasidalino į keturias šakas ir drėkino visą žinomą pasaulį. Rytiečiams vanduo yra labai svarbus. Reikia atsiminti, kad žmonės anais laikais įsivaizdavo pasaulio geografiją kitaip negu mes šiandien. . Per tūkstančius metų mūsų žemės paviršius daugelyje vietų labai pasikeitė. Yra tikrai nustatyta, kad Eufratas ir Tigras kelis kartus keitė savo vagas. Visgi šios dvi upės yra išlikusios iki mūsų dienų. Bet kur yra Pisonas ir Gihonas tikrai nežinoma. Kai kas mano, kad Pisonas yra Indijoje — Indus upė, o Gihonas Afrikoje — aukštutinis Nilas.

39 225

PAREIGA IR DRAUDIMAS 2,15-17 15 Viešpats Dievas įkurdino Žmogų Edeno sode, su. „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, 17 bet nuo medžio, pažinimo gero ir pikto, — tau nevalia“ valgyti; tą deną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi",

Rom 5,12; 1 Kor 15,21.

Šventasis Raštas pasakoja labai paprastai ir kukliai apie Edeno — rojaus sodą. Tai ne mitai ir ne padavimai. Žmogaus pareiga dirbti ir saugoti sodą. Dievas leido žmogui maitintis sodo vaisiais. „Darbas yra palaima. Draugystė su Dievu yra turtas ir pasitenkinimas. Dangaus mėlynė buvo stogo vietoje, medžių pavėsis — rūmų kambarių vietoje. Žmogui buvo mieliau ir geriau Edenas negu karalių puošnios pilys ir rūmai. Rankomis buvo galima dirbti, o širdyje džiaugtis Viešpaties draugyste. Viduryje sodo augo gyvybės medis. Ar jis nevertingesnis už Havilos auksą ir brangakmenius? Ten augo ir gero bei pikto pažinimo medis. Viešpats įspėjo žmogų, lyg tėvas vaiką, nevalgyti jo vaisių, išvengti nelaimės — mirties.

MOTERS SUTVĖRIMAS 2,18-25

18 Viešpats Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Aš jam padarysiu padėjėją, panašią į jį" Pat 31,10-31. 19 Viešpats Dievas, padaręs iš žemės visus žvėris bei padangių paukščius, juos atvedė prie žmogaus, kad matytų, kaip jis juos pavadins; kaip žmogus juos pavadins, toks jų bus vardas. 20 Žmogus davė vardus visiems gyvuliams, padangių paukščiams ir visiems lauko žvėrims, tačiau žmogui nesurado padėjėjos, panašios į jį. 21 Tada Viešpats Dievas giliai užmigdė

225 40

žmogų, išėmė vieną jo šonkaulių ir tą vietą užpildė kūnu. 22 Po to Viešpats Dievas padarė iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, moterį ir ją atvedė pas žmogų, 1 Kor 11,7-13; 1 Tim 2,13. -23 Tada žmogus tarė: „Štai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Šita bus vadinama „Žmona', nes iš žmogaus ji paimta". 24 Todėl žmogus paliks savo tėvą bei motiną, glausis prie savo Žmonos, ir juodu taps vienu kūnu, Mt 19 5-6; Ef5,28-21. 25 Jie abu — žmogus ir jo žmona — buvo nuogi, tačiau nesigėdijo.

Žmogaus paskirtis — draugystė. Jis bendravo su Dievu, bet žmogui buvo reikalinga draugystė su panašiu į Ji patį. Yra įrodyta, kad gyvendama viena moteris jaučiasi labai vieniša, bet gyvenime moka tvarkytis. Gyvendamas vienas vyras jaučiasi taip pat vienišas, bet gyventi vienas nemoka, apsileidžia ir tampa net keistuoliu.

Kai Dievas kūrė visatą, Jis davė tvariniams vardus. Jis net visas žvaigždes pavadino vardais, Ps 147 4. Bet žemės gyvūnams žmogus privalėjo duoti vardus. Taip žmogus mokėsi kalbėti. Nors gyvūnai yra gražūs ir prieš puolimą jie visi buvo malonūs bei jaukūs, tačiau jie buvo ne žmogiškos prigimties, žmogaus draugystei netiko.

Dievas užmigdė žmogų. Užmigdė taip, kaip gydyto- jai užmigdo darydami operaciją. Dievas išėmė vieną žmogaus šonkaulį, ir iš jo sukūrė moterį. Tai pavaiz- davimas Dievo kūrybos. Dievui nereikalingi patarėjai ir stebėtojai. Jis kuria kitiems nematant. Apaštalas Povilas aiškina, kad vyras yra moters galva. Tad galima sakyti, kad moteris yra vyro karūna. Ji sukurta iš šonkaulio, iš šono, arti širdies, tikra pagelbininkė, visuomet prie šalies. Ją Adomas tuojau pažino ir susidraugavo. Vyras ir žmona yra artimesni vienas kitam, negu tėvai ir vaikai,

Kartą Šiaulių mieste vienas daktaras skaitė paskaitą.

41 36

Tarp kitko, jis tvirtino, kad Šventajame Rašte yra klaidų. Kaip pavyzdį jis ėmė Šventajame Rašte parašytą tiesą, kad Dievas išėmė žmogui šonkaulį, bet gydytojai žino, kad vyras turi tiek pat šonkaulių abiejuose šonuose. Vienas klausytojas, paprašęs balso, pasakė: „Mano vienam pažįstamam vyrui kuliamoji mašina nutraukė koją. Vėliau jis vedė ir susilaukė vaikų. Kartą aplankiau jį ir mačiau jo vaikučius sveikus bėgiojant". . Visi klausytojai jam pritarė, o daktaras nieko į tai neatsakė.

Prieš puolimą žmogus nebuvo nusikaltęs ir visai nežinojo“kas yra gėda. Iš visų gyvūnų tik vienas žmogus dėvi drabužius.

ŽMOGAUS NUPUOLIMAS 3,14

1 Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievas įsakė: ,Nevalgykite nuo visų sodo medžių?* ", Apr 12,9; 20,2. 2 Moteris atsakė: ,,Mums leista valgyti visų sodo medžių vaisius, 1 M 2,16 3 išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: nevalgyti nuo jo ir net nepaliesti jo, kad nemirtume" 1 M 2,17. 4 Gyvatė atsakė: ,,Nemirsite! Jn 8,44. 5 Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip Dievas, pažinsite gera ir pikta". 6 Moteris matė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties; ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir “davė savo vyrui, kuris buvo su ja, ir jis valgė, Jok 1,14; 1 Tim 2,14.

Šis aprašymas psichologiškai yra toks didingas, kad kažin ar sugebėtų šių dienų koks psichologas taip aprašyti. Tas įvykis veikė žmoniją tūkstančius metų ir

36 42

dabar tebeveikia. Jis tikrai yra Dievo padiktuotas, užrašytas ir suprantamas žmonėms.

Daugelyje tautų yra kovos padavimai tarp karžygių ar dievų su gyvate (žalčiu), kaip kova gėrio su blogiu. Rytiečių tarpe kai kur gyvatė buvo garbinama kaip dievas. Kitur į ją buvo žiūrima kaip į demono — šėtono asmenybės įsikūnijimą. Gyvatė yra labai gaji ir įspūdinga. Dar ir dabar gydytojų draugija naudoja ją savo profesijos emblema.

Mums būtų įdomu sužinoti, kaip velnias įsikūnijo gyvatėje. Šventojo Rašto rašytojai nieko nesako .nums apie tai. Gyvatė, kaip paprastas tvarinys, pasirenka labai tinkamą laiką — kada moteris yra viena. Ji klausia moters apie tai, ką ji labai gerai žino, bet apsimeta nežinanti: ,,Ar Dievas jums uždraudė nuo visų medžių valgyti vaisius?" Moteris atsako į tą klausimą, „pridėdama nuo savęs dar daugiau, negu Dievas įsakė: „Dievas įsakė nevalgyti to medžio vaisių, bet nepasakė, kad negalima net paliesti to medžio". Gyvatė (piktybė) leido moteriai ją pamokyti, gauti tam tikrą pasitenkinimą. Moteriai kalbant daugiau negu buvo Dievo įsakyta, gyvatė pamatė moters širdyje tam tikrą pasitikėjimą savimi. Tada gyvatė pasirodė daugiau žinanti už moterį ir pradėjo ją gundyti: „„Nemirsite, Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite vaisių nuo to medžio, atsivers jūsų akys, jūs tapsite panašūs į Dievą, pažinsite gera ir pikta“. Moteris mintyse pasijuto lyg išvesta iš savo pilies. Ji pradėjo ne tik abejoti Dievu, bet pajuto, kad Dievas pavydi jiems laimės; Jis nenori, kad jie būtų kaip Dievas, pažintų gera ir pikta. Pasitikint Dievu, buvo maloni draugystė su Juo, kaip vaikų su tėvais. Bet kilus nepasitikėjimui, Jis atrodė kaip priešas, kuris pavydi laimės, pasisekimo, tikro gyvenimo. G yvatė buvo gudri, ji žinojo kaip elgtis, — paliko moterį vieną. Moteris apsispreridė pati siekti savo laimės, pati veikti.

43 3,13

Medis buvo patrauklus, vaisius tinkamas valgyti ir didelis noras tapti išmintinga. Moteris veikė: skynė vaisių ir valgė jį. Kas pats nusikalsta, tas nori ir kitą | įtraukti į nusikaltimą. Ji paveikė vyrą taip, kad ir jis valgė uždraustą vaisių. Abu apsisprendė eiti tuo pačiu keliu, siekti patys laimės, nusigręžė nuo Dievo.

NUPUOLIMO PASEKMĖ 7-13 7 Tada atsivėrė abiejų akys, jie suprato esą nuogi; "juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė žiurstus, 1 M 225,

8 Popiečio vėjeliui dvelkiant, išgirdę Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode, žingsnius, vyras ir Žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo tarp sodo medžių, Jer 23,24. 9 Viešpats Dievas pašaukė žmogų: „Kur tu esi?" 10 O tas atsiliepė: „Tavo balsą girdžiu, esu išsigandęs, nes esu nuogas, pasislėpiau". 11 Dievas tarė: „Kas tau sakė, kad tu nuogas? Ar valgei nuo medžio, nuo kurio tau įsakiau nevalgyt?" 12 Žmogus atsakė: „Moteris kurią man davei kaip draugę, davė man nuo to medžio vaisių, ir aš valgiau“. 13 Tada Viešpats Dievas tarė moteriai: ,,Kodėl tu taip darei?" Moteris atsakė: „Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau" 2 Kor 113.

Daugelis klausia, ar Dievas nenumatė, kad žmogus puls? O jei numatė, kodėl leido taip įvykti? Žinoma, Dievas žinojo. Kaip Dievas galėjo kitaip elgtis? Argi asmenybė gali būti be apsisprendimo, kaip automatas? Jei žmogus neturėtų laisvos valios apsispręsti, negalėtų „ pats laisvai pasirinkti, juk jis tada ir nebūtų atsakingas asmuo. Dievas viską numatė ir parengė išganymo, išgelbėjimo kelią.

Kai žmogus nusigręžė nuo Dievo, ėjo savo pasirinktu keliu, jo akys atsivėrė — jis pamatė savo kaltę, nuogumą

317 44

ir susigėdo. Žmogaus su žmogumi draugystė buvo "sugriauta. Nors žmogus susigėdo, bet jis ėjo savo

pasirinktu keliu toliau. Jis neieškojo susitaikymo su

Dievu, atleidimo, bet bandė dengti savo kaltę. Kai

žmogus pajuto artėjantį Dievą, jis išsigando, bėgo,

slėpėsi nuo Dievo. Dievas šaukė jį; jis visgi atsiliepė. Kai

Dievas priminė žmogui jo nusikaltimą, jis nemaldavo „Pasigašlėjimo, atleidimo, bet, metė kaltinimą savo "geriausiai draugei ir pačiam Dievui: „Ta moteris, kurią + man davei.. " Moteris katlino gyvatę.

Kai kas sako, kad žmogus nemirė tą pačią dieną, kai suvalgė uždrausto medžio vaisiaus. Taip, tą dieną žmogus nemirė fizine mirtimi, bet jis mirė savo artimui — žmogui ir Dievui. Juk dvasinė — moralinė mirtis yra baisesnė už fizinę mirtį.

Apie žmogaus puolimą ir rojaus praradimą daugelio tautų padavimai pasakoja labai panašiai, kaip Šven- tajame Rašte užrašyta. Archeologai rado apie tai daugybę užrašų ir piešinių.

BAUSMĖ, 14-19

14 Tada Viešpats Dievas tarė gyvatei: ,,Kadangi taip padarei, būk prakeikta visų gyvulių ir laukinių žvėrių tarpe. Tu slinksi pilvu ir dulkes krimsi per visą savo.“ gyvenimą! Iz 65,25. 15 Aš padarysiu, kad tarp tavęs ir moters visuomet bus neapykanta, ir tarp tavo vaisiaus ir moters vaisiaus. Jis sutrins tau galvą, o tu įgelsi jam į kulnį",Gal44; 1 Jn 3,8; Žyd 2,14; Rom 1620; Jn 1430; Apr 12,17. 16 Moteriai Jis tarė: „Aš padauginsiu tavo vargus ir gimdymus. Skausmingai tu gimdysi vaikus, o tačiau turėsi patraukimą į savo vyrą; o jis tau viešpataus" Ef 5,22-23; 1 Tim 2,11-12. 17 O Adomui Jis tarė: „Kadangi 'tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, nuo kurio tau buvau įsakęs: „Nevalgyk nuo jo", prakeikta tebūnie žemė, kuri tave maitins! Vargdamas

45. 322

turėsi maitintis visą savo gyvenimą. 18 Erškėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi laukinius augalus. 19 Valgysi prakaitu uždirbta duoną, iki sugrįši į žemę, iš kurios esi imtas. Esi dulkė ir į dulkę vėl pavirs"! 2 Tes 3,10; Pam

12,7:

Dievas kreipėsi į gyvatę ir ją nubaudė. Velnio panaudotas tvarinys irgi baudžiamas. Gyvatė pasmerkiama gyventi žemėje — dulkėse ir būti nekenčiama ir žudoma žmonių. Toliau kalbama apie pačią piktybę. Kova tęsis karta iš kartos iki moters vaisius sutrins jai galvą. Tai pirmasis Evangelijos pažadas —-Kristus. Bet ir Jis daug kentės nuo šėtono pinklių.

"Moters paskirtis buvo būti artima vyro drauge ir gyventi palaimintą gyvenimą. Po puolimo ją sėks skausmai neštumo metu ir gimdant; jai viešpataus vyras. pavergs ją, O tačiau Ji vis vien turės patraukimą jam, Taip moteris vargsta iki šių dienų. Kur žmonės yra daugiau persiėmę Evangelija, ten moters padėtis kiek lengvesnė. Vyras (Adomas) taip pat turės daug vargo dirbdamas. Žemė neneš gero derliaus ir piktžolės savaime augs daržuose ir laukuose. Vyras daug vargs, prakaituos, parūpindamas sau ir šeimai maistą. Pagaliau

: seks ir fizinė mirtis. Žmogus per puolimą prarado

pirminę Dievo palaimą. Žmogus supranta ir žino, kad gyvenimas žemėje galėtų būti rojus, tačiau to negali pasiekti. Puolimo bausmė jaučiama iki mūsų dienų.

ŽMOGAUS PAŠALINIMAS IŠ ROJAUS 20-24

20 Adomas pavadino savo žmoną Ieva, nes ji tapo visų gyvųjų motina. 21 Viešpats Dievas padarė Adomui ir jo žmonai kalinius švarkus ir jais apvilko juos. 22 Tada Viešpats Dievas tarė: „Žmogus, pažindamas gera ir

44. 46

pikta, tapo kaip kiekvienas iš mūsų, kad jis, ištiesęs savo ranką, ir vėl neskintų gyvybės medžio vaisiaus, jo nevalgytų, kad gyventų per amžius..." 23 Viešpats Dievas išmetė jį iš Edeno sodo dirbti žemę, iš kurios jis buvo paimtas, 24 Viešpats, išvaręs Žmogų į rytus nuo Edeno sodo, paštatė cherubus su ugniniu kalaviju, saugoti kelią į gyvybės medį, Ez 10.

Adomas (žmogus) pirmiau vadino Ievą: „žmona“; dabar jis ją praminė „gyvybe“ — visų gyvųjų motina. Ji yra visų puolusių, mifštančių motina. Jos pirminė paskirtis buvo būti visų gyvųjų motina; per Jėzaus auką ji tokia lieka.

Žmonės patys bandė dangstytis lapais; Dievas aprengė juos kailių rūbais.

„Žmogus pasidarė, kaip vienas mūsų ..* Ar tai nėra pažeminantis priminimas žmogui kuo jis tapo? Žmogus siekė tapti lygiu Dievui, dabar jis pažįsta savo menkystę! Jis pašalinamas iš sodo (rojaus) į lauką. Čia jis gyvens ir dirbs. Cherubai yra sparnuoti dangaus tvariniai. Ar žmogui nėra galima gyventi amžinai? Ar žmogui nebūtų prakeikimas gyventi amžinai tokiam, koks jis dabar yra, su kalte ir skausmais? Ar šitas aprašymas nerodo žmonijos tragedijos? Žmonija siekia gerovės, laimės; deda pastangas, vargsta, kovoja ir ką pasiekia? Žmonija pasiekė mūsų laikais daug ką technikoje, bet tie laimėjimai neša žmonėms naujus vargus, kentėjimus, ligas, net baimę save sunaikinti. Kur yra tikroji laimė? Tik draugystė žmogaus su žmogumi ir - Viešpačiu.

BROLIO NUŽUDYMAS, KAINO UŽKIETĖJIMAS, ŽMONIJOS ISTORIJOS PRADŽIA 4,1-26 1 Ieva tapo nėščia; Adomui ir Ievai gimė sūnus,

47 45

Kainas. Ieva tarė: „Įsigijau sūnų Viešpaties pagalba". 2 Ji vėl pagimdė jo brolį Abelį. Abelis buvo avių piemuo, o Kainas — žemdirbys. 3 Kuriam laikui praslinkus, Kainas aukojo Viešpačiui dirvos derliaus auką. 4 Taip pat ir Abelis aukojo iš savo bandos riebiausių pir- magimių. Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo auką, Žyd 114 5 tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė. Todėl Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro. 6 Viešpats tarė Kainui: „Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro? 7 Darydamas gera, argi nebūsi linksmas? O jei darai bloga, ar nuodėmė prieangyje netyko tavęs? Tu privalai nugalėti blogį!" Gal 5,18; Rom 6,12).

8 Kartą Kainas tarė savo broliui Abeliui: ,,Eikime į laukus!" O jiems esant laukuose, Kainas užmušė savo brolį Abelį, 1 Jn 3,12-15. 9 Tada Viešpats paklausė Kaino: „Kur yra tavo brolis Abelis?“ O jis atsakė: „Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?" 10 Tada Viešpats tarė: „Ką padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs, Mt 23,35; Ps 9,13; Žyd12,4,11.Taigi, dabar esi prakeiktas ir pašaliniamas nuo žemės, nės ji *'apšlakstyta tavo brolio krauju. 12 Kai tu ją dirbsi, ji nebeduos to derliaus. Tu būsi klajūnas ir benamis žemėje." 13 Tada Kainas tarė Viešpačiui: „Mano nusikaltimas yra per didelis, kad galėčiau jį pakelti. 14 Tu šiandien mane nuvarai nuo žemės. Aš turėsiu slėptis nuo Tavęs ir būsiu klajūnas ir pabėgėlis žemėje. Kas mane sutiks, — užmuš", Job 1420-24. 15 Viešpats jam atsakė: „Taip nebus! Kas užmuštų Kainą, tam septyneriopai būtų atkeršijama!": Viešpats paženkino Kainą žyme, kad nė vienas, sutikęs jį, jo nenužudytų. 16 Kainas pasitraukė iš Viešpaties akivaizdos ir apsigyveno Nodo šalyje, į rytus nuo Edeno. į

17 Po to Kaino žmona pastojo ir pagimdė Enoką. Jis pastatė miestą, ir tą miestą pavadino savo sūnaus vardų — Enokas. 18 Enoko sūnus buvo Iradas, Irado sūnus —

2 4 26 48 —————-—

Mehujaelis, Mehujaelio — Metusaelis, Metusaelio — Lamekas. 19 Lamekas vedė dvi žmonas. Pirmosios vardas buvo Ada, antrosios — Zila. 20 Ada pagimdė Jabalą; jis buvo tėvas tų, kurie gyvena palapinėse ir laiko gyvulius. 21 Jo brolis, vardu Jubalas, buvo kanklininkų ir vamzdininkų tėvas. 22 Zila pagimdė Tubalkainą, kuris gamino visokius įrankius iš vario ir geležies. Tubalkaino sesuo buvo Naama. 23 Lamekas tarė savo žmonoms: „Ada ir Zila, klausykitės! Jūs, Lameko žmonos, įsidėmėkite, ką sakau: Aš užmušiau vyrą už man padarytą žaizdą, jaunuolį už randą! 24 Jei už Kainą bus atkeršyta septyneriopai, tai už Lameką —- spetyniasdešimt septynis kartus!" Mt 1821-22.

25 Adomo žmona vėl pastojo ir pagimdė sūnų, vardu Setas, sakydama: „Dievas man davė kitą sūnų Abelio vieton, nes Kainas jį užmušė." 26 Taip pat ir Setas turėjo sūnų, vardu Enosas. Tuomet žmonės pradėjo šauktis Viešpaties vardo.

Šventajame Rašte parašyta, kad Adomas ir Ieva turėjo daugiau vaikų. Padavimas sako, kad jie susilaukė 33 sūnų ir 27 dukterų. Atrodo, jog Kainas ir Abelis buvo pirmieji sūnūs. Gal Ieva tikėjo, kad jos pirmagimis yra Dievo pažadėtasis, kuris sutrins gyvatei galvą?. Todėl Ieva juo labai džiaugėsi ir sakė: „Aš gavau vyrą . Viešpaties pagalba". Ką reiškia žodis „Kainas“ hebrajų kalboje, nėra aišku. Antrojo sūnaus Abelio vardas reiškia ,,„niekystė“.

Kainas buvo žemdirbys, o Abelis kerdžius. Pirmieji broliai pasirinko skirtingus darbus — profesijas. Skirtingi užsiėmimai yra gerai; kiekvienas gali pasiekti pažangą, dirbdamas tą patį darbą ir su kitais savo laimėjimu pasikeisti — dalintis. Bet antraip žiūrint, atskiros profesijos atitolina žmones vienus nuo kitų.

49 426

Čia minima pirmoji auka. Nieko nepasakyta, kada Dievas įsakė aukas aukoti. Ar jau Adomas aukojo aukas, ar vaikai iš jo išmoko apie aukas? Kokios aukos buvo padėkos, maldavimo, nieko nežinome. Pirmasis aukotojas minimas Kainas; šalia jo Abelis. Kiekvienas. aukojo Dievui iš savo turimo turto: Kainas — javus, o Abelis — gyvulius. Vieno auka priimama, antrojo — ne. Kodėl, nėra pasakyta. Daugelis apie tai spėlioja, bet nė vienas tikrai nežino. Taip pat nepasakyta, koks buvo ženklas aukos nepriėmimo: vidujinis jausmas, dūmų nekilimas aukštyn ar kas kita. Abu broliai suprato, kad į Abelio auką Viešpats žvelgė maloniai, o į Kaino — ne. Dėl to Kainas labai supyko ir jo veidas paniuro. Viešpats norėjo Kainūi padėti, įspėjo jį nesileisti nuodėmei pavergti. Kainas pyko ant savo brolio ir ant Viešpaties. Kainas pats buvo kaltas. Nesuvaldydamas savo keršto, jis krito giliau į nusikaltimą. |

Kainas, nebegalėdamas susivaldyti, kvietė savo brolį Abelį eiti į lauką pasivaikščioti. Ten jis jį nužudė. Abelis mirė. Ką pergyveno Ieva, Adomas, kiti broliai ir seserys? Brolis Abelis užmuštas ir žemėje pakastas. Nė vienas nematė. Bet nuo Dievo nieko nenuslėpsi — Dievas viską mato ir žino. Dievas šaukia: ,,„Kur tavo brolis Abelis?" Kainas drįsta meluoti ir tuo dar daugiau nusikalsta. Nors brolio kūnas paslėptas, bet kraujas šaukia. Sąžinė girdi ir atsiliepia. Taip ir slapti dalykai paaiškėja. Nusikaltimas baudžiamas. Gyvenimas dar pasunkėja. Nebėra “raugystės ir paguodos šeimoje, draugų tarpe, tėvynėje. Esi klajūnas ir bėglys.

Kai Kainas pilnai suprato, ką jis padarė, kad jo nusikaltimas žinomas Jam, Dievui, ir kitiems, tas jį taip „ slėgė, kad jis negalėjo to pernešti. Jis suprato niekad neturėsiąs ramybės, būsiąs klajūnas ir bėglys. Jis neteko Dievo ir žmonių, net savo artimųjų: tėvų, brolių, seserų užuojautos ir pagalbos. Kainas tikėjo Dievą, suprato Jo

426 50 2

kalbą, bet nesikreipė į Jį pagalbos, atleidimo, o laukė |

keršto: „Kas sutiks mane, užmuš“. Toks gyvenimas tikrai nepakeliamas gyveniimas: be savo artimųjų, be tėvynės, be Dievo!

Nuostabus, visai nelauktas Dievo atsakymas — Kaino nė vienas neužmuš! Jei kas taip padarytų, bus baudžiamas septyneriopai. Dievas parodė ženklą, kad visi tai žinotų ir nė vienas Kaino neužmuštų. Koks tas ženklas buvo, nepasakyta, galime tik spėlioti. Ar tai ne Dievo malonė ir apsauga? Kainas lieka nepaveiktas Dievo didybės ir dėl savo kaltės neatgailauja. Jis pasišalina iš Dievo akivaizdos ir savo krašto.

Čia minimos aštuobios Kaino palikuonių kartos. Kainas pasitraukė nuo savųjų ir Dievo akivaizdos. Jis pats tvarkė ir saugojo savo gyvenimą. Jis statė miestą. Tai pirmas minimas miestas Šventajame Rašte. Nėra aprašyta koks tas miestas buvo. Kiek žinoma iš istorijos, miestai buvo statomi apsaugai nuo priešų, panašiai kaip pilys. Jie buvo statomi sunkiai prieinamose vietose ir apvedami apsaugos sienomis.

Iš Kaino palikuonių minimi įvairių profesijų (užsiėmimų) žmonės: gyvulių augintojai, muzikai, kalviai. Gyvulininkystė jau buvo žinoma iš seniau. Muzika yra dvasinio ir pasauslinio pobūdžio. Ji gali paveikti žmogų geram ir blogam, skatinti kilnius darbus arba kelti kenksmingas aistras.

Vario laikotarpis laikomas 2500-1200 m prieš Kr., geležies amžius nuo 1200 m prieš Kr. 1933 m. buvo rasta

: apdirbtos geležies Asmaro griuvėsiuose arti Babilono. Buvo nustatyta, kad ta geležis kilusi iš 2700 m prieš Kr.

Iš geležies kalviai gamino įrankius ir padargus, taip pat ir ginklus medžioklei bei karui.

Kaino palikuonių tarpe minimas vienas, kuris įvedė daugpatystę i ir kerštą nužudyti. Tikrai tokie žmonės gali savo artimus draugus pavergti ir nekaltus žmones žudyti.

51 | 515

Pasišaukęs savo žmonas, joms įsakydamas pranešė, kad jis už jam padarytą žaizdą užmuš žmogų, o už jį sužeidus; nužudys jaunuolį ir atkeršys sep- tyniasdešimteriopai. Tai suniekšėjusio. žmogaus nežabotas veiksmas. Dieviškas patvarkymas yra visai priešingas. Dievas sutvėrė tik vieną vyrą ir vieną moterį. Tai pavyzdys santuokai, daugpatystė iš viso nebuvo galima. O Jėzus įsakė nekeršyti, bet septyniasdešimt septynis kartus atleisti.

PRAKEIKIMAS, IŠGANYMAS 5,1-32

1 Šita yra Adomo palikuonių knyga. Kai Dievas sutvėrė Adomą, Jis padarė jį panašų į save, 1 M 1,27; Lk 3,38. 2 Jis sutvėrė vyrą ir moterį, palaimino juos ir pavadino „žmonėmis“. 3 Kai Adomas buvo šimto trisdešimt metų, jiems gimė sūnus, panašus į tėvą, kurį pavadino Setu, Ps 51,7;1 Kor 15,49. 4 Po Seto gimimo, Adomas dar gyveno aštuonis šimtus metų, ir susilaukė sūnų bei dukerų. 5 Taigi, Adomo amžius buvo devyni šimtai trisdešimt metų; ir jis mirė.

6 Setas, būdamas šimto penkerių metų, susilaukė Enoso. 7 Setas, gimus Enosui, dar gyveno aštuonis šimtus septynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 8 Seto amžius buvo devyni šimtai dvylika metų; ir jis mirė.

9 Enosas, būdamas devyniasdešimt metų, susilaukė Kenano. 10 Enosas, gimus Kenanui, dar gyveno aštuonis šimtus penkiolika metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 11 Taigi, Enoso amžius buvo devyni šimtai penkeri metai; ir jis mirė.

12 Kenanas, būdamas septyniasdešimt metų, susilaukė Malalelio. 13 Kenanas, gimus Malalefiui, dar gyveno aštuonis šimtus keturiasdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 14 Taigi, Kenano amžius buvo devyni šimtai dešimt metų; ir jis mirė.

15 Malalelis, būdamas šešiasdešimt penkerių metų,

532 52

susilaukė Jaredo. 16 Malalelis, gimus Jaredui, dar gyveno aštuonis šimtus trisdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 17 Taigi, Malalelic amžius buvo aštuoni šimtai devyniasdešimt penkeri metai; ir jis mirė.

18 Jaredas, būdamas šimto šešiasdešimt dvejų metų, susilaukė Enoko. 19 Jaredas, gimus Enokui, dar gyveno aštuonis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 20 Taigi, Jaredo amžius buvo devyni šimtai šešiasdešimt dveji metai; ir jis mirė.

21 Enokas, būdamas šešiasdešimt penkerių metų, susilaukė Metusaelio. 22 Enokas, gimus Metusaeliui, bendravo su Dievu tris šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų, 1 M 69; Jud 14. 23 Enoko amžius buvo trys šimtai šešiasdešimt penkeri metai. 24 Kadangi Enokas bendravo su - Dievu, jis dingo, nes Dievas jį

atsiėmė, Žyd 115; 2 Kar 2.11:1z57,1-2. | 25. Metusaelis, būdamas šimto aštuoniasdešimt septynerių metų, susilaukė Lameko...26 Metusaelis, gimus Lamekui, dar gyveno septynis šimtus aštuoniasdešimt dvejus metus ir susilaukė sūnų bei -dukterų. 27 Taigi, Metusaelio amžius buvo devyni šimtai šešiasdešimt devyneri metai; ir jis mirė.

.28 Lamekas, būdamas šimto aštuoniasdešimt dvejų | metų, susilaukė sūnaus, 29 kurį jis pavadino Nojumi, sakydamas: „Šitas mus paguos, palengvindamas mūsų rankų ir žemės darbą, kurį Viešpats prakeikė", I M 3,17-19. 30 Lamekas, gimus Nojui, dar gyveno penkis šimtus devyniasdešimt penkerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 31 Lameko amžius buvo septyni šimtai septyniasdešimt septyneri metai; ir jis mirė.

32 Nojus, būdamas penkių šimtų metų, susilaukė Semo, Hamo ir Jafeto.

53 532

Daugelis pirmųjų žmonių gyveno iki 900 metų ir ilgiau. Įvairių tautų padavimai apie tai liudija. Archeologiniai radiniai tą patvirtina. Kodėl prieš tvaną taip ilgai žmonės gyveno, o vėliau jų amžius pradėjo trumpėti? Tiek žinoma, kad tada buvo kitoks klimatas. Anais laikais ir augmenija vešliai augo, kad galėjo“ susidaryti dabar naudojamų 'akmens anglių klodai.

Adomo ir Ievos sūnumi Setu prasidėjo gausesnis Dievo garbinimas. Setas išskiriamas (minimas) iš kitų Adomo vaikų. Jis daręs didelės įtakos savo aplinkai. Jis buvęs panašaus būdo kaip Adomas, Dievo lėistas, bet paveldėjęs puolusio žmogaus prigimtį. Visi čia minėti žmonės buvo žymūs asmenys. Mes apie juos žinome tik "kaip ilgai jie gyveno, o po to pasakyta: ,,Jis mirė". Iš jų visų mums palikta daugiau žinių apie Enoką. „Jis vaikščiojo su Dievu", turėjo draugystę su Juo, nuoširdžiai mylėjo ir garbino Jį. Palyginus jį su jo bendraamžiais, jis gyveno neilgai — 365 metus. Dievas jį atsiėmė, panašiai kaip Mozę arba pranašą Eliją. Tikra Dievo palaima yra ne čia žemėje, bet amžinybėje. Dievas paėmė jį iš šios žemės vargų anksti. Arabų padavimai sako, kad Enokas išrado raštą. Apie Matusaelį pasakyta, kad jis ilgiausiai gyveno — 969 metus. Kai Adomas buvo 622 metų, gimė Enokas; kai Enokas buvo 65 metų, gimė Matusaelis. Matusaelis mirė tvano metais.

Nojaus tėvai turėjo kokį tai pažadą, kad jis palengvins žmonių gyvenimą. Kiek žinome apie Nojaus gyvenimą, tai tas „palengvinimas“ yra pasitikėjimas Dievu; paklusi Dievui ir būsi ramus. Žmogaus didžiausias turtas ir lengvas gyvenimas yra, kai Dievo ramybė pildo jo širdį ir gaivina jo dvasią, tai yra didžiausias turtas ir lengvas gyvenimas.

6,17. 54

ŽMONĖS VEDYBOMIS MAIŠOSI 6,14 DIEVAS LIŪDI 5-7, NOJUS STATO LAIVĄ 8-22 1 Kai žmonių padaugėjo žemėje, ir jiems gimė

dukterų, 2 Dievo sūnūs, matydami, kad žmonių

dukterys gražios, ėmė jas sau žmonomis, Mt 2438. 3 Tada Viešpats tarė: ,Mano Dvasia nepasiliks žmonėse amžinai, nes jie tėra kūnas, jų amžius bus šimtas dvidešimt metų!", 1 Pt3,20. 4 Anomis dienomis ir vėliau žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie buvo galiūnai, žiloje senovėje garsūs vyrai.

5 Viešpats, matydamas, kad blogis žmonėse žemėje augo ir jų širdies siekiai buvo pikti, I M821, 6 gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėręs žmonių, ir sielodamasis, Jer 18,10; 4 M 23,19; Ps 18,27, 7 tarė: „Aš išnaikinsiu | „Žmones, kuriuos sutvėriau, žemės paviršiuje, | pradėdamas žmonėmis ir baigdamas gyvuliais, ropliais ir “oro paukščiais." 8 Tačiau Nojus rado malonę Viešpatyje.

9 Tokia yra Nojaus istorija. Nojus buvo teisus ir tikintis vyras savo kartoje; jis bendravo su Dievu, Žyd 11,7; 1 M 5,22-24, 10 Nojus susilaukė tris sūnus: Semą, Hamą ir Jafetą.

11 Dievo akivaizdoje žemės gyventojai buvo sugedę ir pilni nusikaltimų. 12 Dievas matė visą žemę sugedusią, nes kiekvienas žmogus žemėje elgėsi blogai, Ps 1423. 13 Dievas tarė Nojui: „Aš nusprendžiau padaryti galą kiekvienam gyviui, nes per juos žemė pasidarė pilna nusikaltimų. Aš rengiuosi juos sunaikinti, Am 8,2. 14 Pasidaryk arką iš sakuoto medžio; arkoje padaryk kajutes ir ištepk jas derva iš vidaus ir iš lauko. 15 Arka turi būti: trijų šimtų mastų ilgio, penkiasdešimt mastų pločio ir trisdešimt mastų aukščio. 16 Padaryk arkai stogą ir šviesos angą mastą nuo viršaus; arkos duris padaryk jos šone; įrenk joje apatines, vidurines ir viršutines kajutes. 17 Aš rengiuosi užtvindyti žemę

55: 622

vandenimis, kad išnaikinčiau kiekvieną kūną, kuriame yra gyvybė. Visa, kas yra žemėje, žus. 18 Bet Aš padarysiu Sandorą su tavimi. Į arką jeisite: tu, tavo sūnūs, tavo žmona ir tavo sūnų žmonos su tavimi. 19 Į arką įsileisk po du kiekvienos rūšies gyvių — poromis, kad išlaikytum juos gyvus. 20 Iš paukščių, iš gyvulių ir iš visų žemės roplių pagal jų veislę teįeina pas tave po du, kad išlaikytum juos gyvus. 21 Pasiimk visokio maisto sau ir gyvuliams, susikrauk į arką, ir jis tebūnie jūsų maistas!" 22 Nojus padarė, ką Dievas jam buvo įsakęs.

Žmonių dukterys ir Dievo sūnūs. Tautų padavimų ir mitų yra daug. Jie sako, kad dievai ir angelai vedė žmonių mergaites ir susilaukė vaikų. Kai kas aiškina, kad čia aprašytos vedybos yra angelų su žmonių mergaitėmis. Skaitant Šventąjį Raštą, kiek apie angelus žinome, jie neturi lyties. Toliau, Šventajame Rašte nėra pavyzdžių, kad angelai būtį vedę žmonių mergaites ir su jomis kūrę šeimas.

Kai kas vėl aiškina, kad Dievo sūnūs buvo Adomo ir Ievos gimę vaikai prieš puolimą, rojuje. Šventajame Rašte nėra pasakyta, kad juodu susilaukė vaikų rojuje. O jei būtų susilaukę, tai kodėl tik sūnų? Kas taip aiškina, įrodinėja, kad Dievas užleido tvaną tokius tvarinius sunaikinti. Betgi tekste pasakyta, kad taip buvo ir vėliau, po tvano.

Daugelis mano, kad žmonių dukterys buvo Kaino giminės, o Dievo sūnūs — Seto palikuonys. Žmonijos istorijoje yra daug faktų, kad iš mišrių tautų ir skirtingų pažiūrų vedybų gimsta galiūnai. Imkime pavyzdžiu JAV. Šis tautų ir pažiūrų mišinys šiuo laiku pirmauja |. technikos pažangoje pasauliui ir kriminaliniais nusikaltimais.

Milžinai ne visada yra stipraus kūno sudėjimo, Jie

622 56

kartais yra mažo ūgio. Pavyzdžiu imkime mūsų tautos milžiną Vytautą Didįjį. Jei jis, apsivilkęs mergaitės rūbais, pabėgo iš kalėjimo, tai tikrai jis buvo mažo ūgio, bet dvasios milžinas.

mergaičių išviršinį grožį, pasipuošimą. Archeologai yra radę iš prieštvaninių laikų kosmetikos, kurią tų laikų moterys naudojo.

„Jo amžius bus 120 metų". Dėl to yra dvi versijos. Viena, žmogaus amžius sutrumpės. Jis gyvens 120 metų. Antra, Nojus skelbs Dievo jam duotą apreiškimą ir statys laivą. Iki tvano praeis 120 metų.

Dievo kūryba buvo labai gera. Žmogus, turėdamas laisvą valią, neklausė Dievo. Tuo jis suardė draugystę su Dievu ir savo artimu (žmogumi). Žmogus tą pastebėjo, bet neatgailavo. Jis slėpėsi ir toliau klydo. Kainas, nužudęs brolį, irgi nedarė atgailos, Lamekas visai suniekšėjo. Jis įvedė daugpatystę ir viešai grasino žudyti. Tokie buvo ne tik čia paminėti žmonės, bet ir visi kiti. Jų polinkiai ir širdies geidimai buvo pikti iš pat jaunystės, 1 M 8,21. Žmonės užkietėjo, paliko Dievą ir skendo piktybėse. Tokiai padėčiai esant, Dievo sprendimas buvo — sunaikinti žmoniją. Dievas matė vieną (Nojų), norintį paklusti. Dievas suteikė jam malonę. Nojus nebuvo tobulas, bet jis klausė Dievo.

Enokas „vaikščiojo“ su Dievu; mąstė apie Viešpatį ir bendravo su Juo. Dievas jį jauną paėmė į amžinybę. Nojų Dievas išlaikė gyvą, kai tuo laiku kiti žuvo.

Kad Dievas gailėjosi ir sielojosi sutvėręs žmogų, yra žmogiškas išsireiškimas apie Dievą. Kaipgi nesisieloti, matant žmogų nedarant atgailos, o skęstant piktybėje?

Žmonija skęsia blogybėje, bet Nojus tiki Dievą, su Juo bendrauja ir su žmonėmis elgiasi teisingai. Dievas praneša Nojui, kad Jis išnaikins žmones. Nojui gimsta trys sūnūs.

57 6.22

Apie Nojų aprašyta Šventajame Rašte labai paprastai. Jei skaičiuojame užrašytus Šventajame Rašte metus, tai, Matusaeliui gimstant, Adomas buvo 687 metų. Matusaelis mirė tvano metais. Taigi, Adomas ir Matusaelis gyveno tuo pačiu metu 243 metus. O Nojus dar gyveno Abraomo laikais. į

Apie Nojų ir tvaną yra daugelio tautų padavimų. Babiloniečių ir kitų tautų padavimai sako, kad Nojus gyvenęs Fara mieste, prie Eufrato upės, virš šimto kilometrų nuo upės žiočių, prie kurių buvęs rojus. Atrodo, kad Nojus buvo miesto karalius. Eufrato upe vyko laivininkystė. Laivų statyba buvo žinoma. Nojaus laivas buvo iabai didelis. Prie laivo statybos gal dirbo tūkstančiai darbininkų.

Nojus bendravo su Dievu, suprato Jo kalbą. Dievas įsakė Nojui pasistatyti arką, pranešė jog užleis tvaną. Visi žemės gyvūnai mirs, bet su Nojumi Jis padarys Sandorą. Nojus tepastato arką — laivą; prirengia maisto žmonėms ir gyvuliams ėdesio. Laivo dydis turi būti: 300 mastų ilgio, 50 mastų pločio ir 30 mastų aukščio. Koks masto ilgis, tiksliai nėra žinoma. Sakoma, kad mastas yra nuo rankos alkūnės iki pirštų galų. Mastas yra apytikriai pusė metro. Tad laivo ilgis turėjo būti apie 150, plotis 25 ir aukštis 15 metrų. Laivo viršuje aplinkui buvo pusės metro vėdinimo anga. Įdomu yra, kad laivo išmieros atitinka šių dienų laivų moderniai statybai. Šiais laikais laivai statomi šešis kartus ilgesni už jų plotų. Kadangi Nojaus laivas buvo statomas ne laivininkystei, o tik plūduriavimui, jo galai buvo keturkampiai. Taip buvo gauta didesnė laivo talpa.

Nojus pakluso Dievui. Ką Dievas įsakė, tą jis vykdė. Suprantama, Nojus sulaukė iš savo bendraamžių daug kritikos ir pajuokos, bet jis tikėjo Dievą ir pakluso Jam. Juk visais laikais žmonės privalėjo ir privalo klausyti Dievo ir nekreipti dėmesio į žmonių pajuoką.

ĮĖJIMAS Į ARKA IŠSIGELBĖJIMAS 10-24

1 Viešpats tarė Nojui: „Eik į arką tu ir visi tavo artimieji, nes tave radau teisų šioje kartoje! 2 Pasiimk iš visų tyrųjų gyvulių po septynetą porų, o iš visų netyrųjų gyvulių po pora, 1 M 8,20; 3 M II. 3 taip pat ir iš padangių paukščių po septynetą porų, kad išlaikytum jų veislę visos žemės paviršiuje. 4 Po septynių dienų lis ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų; išnaikinsiu žemės paviršiuje visas būtybes, kurias esu padaręs". 5 Nojus padarė viską, ką Viešpats jam buvo įsakęs, 1 M 6,22.

6 Nojus buvo šešių šimtų metų, kai tvanas prasidėjo. 7 Tuomet Nojus, sūnūs, jo žmona ir sūnų žmonos suėjo su juo į arką, gelbėdamiesi nuo tvano. 8 Tyrųjų ir netyrųjų gyvulių, paukščių ir roplių poromis suėjo į Nojaus9 arką, — kaip Dievas buvo įsakęs Nojui, 1 M 6,9. 10 Septynioms dienoms praėjus, tvano vandenys apsėmė žemę.

11 Nojui, sulaukus šešis šimtus metų, antro mėnesio septyniolikta' mėnesio dieną pratrūko visi didžiosios gelmės šaltiniai ir dangaus langai atsidarė. 12 Lijo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. 13 Tą pačią dieną į arką įėjo Nojus ir jo sūnūs: Semas, Hamas ir Jafetas; Nojaus žmona ir trys jo sūnų žmonos. 14 Jie ir visi žvėrys, galvijai, ropliai ir visi paukščiai 15 suėjo į Nojaus arką, po du iš kiekvienos veislės. 16 Įėjusieji buvo poromis, kaip Dievas jam buvo įsakęs. Tuomet Viešpats užrakino arką iš lauko pusės.

17 Lietus tęsėsi keturiasdešimt dienų, vandens daugėjo ir pakėlė arką; ta plūduriavo virš žemės. 18 Vanduo tvino ir tvino, o arka plaukė vandens paviršiuje. 19 Vanduo pakilo taip aukštai, kad apsėmė visus aukštuosius kalnus, kurie stūksojo po. dangumi. 20 Net „penkiolika mastų virš kalnų ir juos apdengė. 21 Tada žuvo kiekvienas gyvis, kuris judėjo ant žemės: paukščiai, galvijai, žvėrys, vabzdžiai ir visi žmonės, 2 Pt 3,6; Job

59. 724

22,15-16. 22 Visa, kas gyva ir gyvena sausumoje, išmirė. 23 Taip Dievas išnaikino visas būtybes, kurios buvo žemės paviršiuje, pradėdamas žmonėmis ir baigdamas gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais. Išliko tik Nojus ir tie, kurie buvo su juo arkoje, Lk 17,26-; Pt3,19-;4,6. 24 O vanduo stovėjo ant žemės šimtą metų penkiasdešimt "dienų.

Dievas įsakė Nojui paimti į laivą po septynias poras švariųjų (tinkamų aukai) gyvulių ir po vieną porą nešvariųjų. Nojaus bendraamžiai žmonės juokėsi iš jo laivo statybos ir nekreipė dėmesio, kai jis rinko gyvulius ir žvėris į laivą. Bendrai žmonės rūpinosi tik laikinu gyvenimu: valgiu, gėrimu, pragyvenimu, šeimomis .

Ar nėra panašiai ir mūsų laikais? Mt 24,38-39. Bet Nojus buvo tikintis Žmogus, Žyd 11,17. Jis savo tikėjimą įrodė praktišku gyvenimu.

Yra pastebėta, kad prieš dideles katastrofas (žemės drebėjimus) nė tik naminiai gyvuliai, bet ir laukiniai žvėreliai tampa labai jaukūs ir ieško pagalbos pas žmones. Tad tikriausiai Nojui nereikėjo ieškoti ir gaudyti laukinių gyvulių ir žvėrių, bet jie patys atėjo prie laivo.

Dažnai tenka girdėti, kad visi gyvuliai negalėjo tilpti į Nojaus laivą. Apie tai buvo daryta įvairiausių tyrinėjimų ir apskaičiavimų. Yra nustatyta, kad Nojaus laive buvo tiek talpos, kiek mūsų laikais yra tūkstantyje geležinkelio vagonų talpos. Gyvulių buvo imta tik iš kiekvienos veislės po porą. Iš visų kačių tik viena pora, iš visų šunų tik viena pora ir t.t. Yra nustatyta, kad laive galėjo tilpti 7000 gyvulių porų. Anais laikais Eufrato ir Tigro apylinkėje didesnių gyvulių už avį nebuvo nė 300.

Pradžioje, žemę sutvėrus, buvo chaosas, žemė skendėjo tamsoje ir vandenyje. Kai žmonija mąstė ir darė pikta, žemę vėl ištiko chaosas — tvanas. Skaitant šeštąjį ir septintąjį 1 M knygos skyrius, pastebima pakartojimų. Yra įrodyta, kad aprašymas imtas iš dviejų šaltinių,

724 60

javitų ir kunigų, todėl yra pakartojimų. Kad tvanas buvo, liučija. Šventasis Raštas. Taipgi yra surinkta kelios dešimtys (mažiausiai 33) įvairių tautų padavimų ir mitų apie tvaną visame pasaulyje. Visa tai rodo, kad tvanas be abejonės, yra buvęs.

Dievo įsakymai ir Nojaus darbai aprašyti labai paprastai. Tikintis žmogus Dievo įsakymus supranta. Sakyta, kad vanduo veržėsi iš žemės šaltinių ir srovėmis krito iš debesų.

Mūsų laikais modernus žmogus, nepergyvenęs tokių baisių pasaulio sukrėtimų kelis tūkstančius metų, negali įsivaizduoti tokio tvano. Patenkinti žmogaus smalsumą yra įvairių galimybių. Didžiulis meteoras, kelių šimtų kilometrų dydžio galėjo pasiekti mūsų žemę ir įkristi į jūrą. Tada vandens bangos galėjo apsemti visą žemę ir, nuo karščio išgaravęs vanduo, kristi srovėmis. Taipgi galėjo jūroje kilti baisus žemės drebėjimas ir jo pasėkos galėjo būti panašios į meteoro pasėkas.

Kas pergyveno praeitame kare miestų bombar- davimus, kuriuose žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, ir laivų skendimus, pažino karo baisybes; yra šiurpu klausytis jų pasakojimų. Tai kas dėjosi tvano metu? Nojus ir jo sūnūs visai nebandė apič tai pasakoti. Jie nepaliko mums jokių žinių, ką jie pergyveno, nė kaip jie gyveno laive. Mums tik pasakyta, kad viską darė Dievas. Jis įsakė Nojui statyti laivą, paimti į laivą gyvulius; Dievas uždarė laivo duris, leido vandeniui kilti, vėliau slūgti.

Tvanas yra istorinis faktas, o mums — įspėjimas tikėti į gyvą, veikiantį Dievą. Tas pats vanduo netikinčiuosius paskandino, o tikintį Nojų laive išsaugojo.

Archeologai yra radę įvairiose vietose (Ninevėje, Uro užrašų apie tvaną ir vandens sąnašų, kurios atsiranda tik tvano mgtu.

61 819

GYVENIMAS ARKOJE 8,1-14 IŠĖJIMAS IŠ ARKOS 15-20, DIEVO PAŽADAS 21-22

1 Dievas atsiminė Nojų, visus žvėris bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje. Jis leido vėjui pūsti ir vanduo pradėjo slūgti, 1 M 1929; 30,22; 2 M 24. 2 Užsidarė gelmės šaltiniai bei dangaus langai ir lietus sustojo. 3 Tada vandenys pamažu seko žemėje. Šimtui penkiasdešimt dienų praslinkus, vanduo sumažėjo. 4 Septinto mėnesio septyniolikta mėnesio divną arka sustojo Ararato kalnuose. 5 O vandenys nuolat seko iki dešimtojo mėnesio. Dešimtojo mėnesio pirmąją dieną pasirodė kalnų viršūnės.

6 Praslinkus keturiasdešimt dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įtaisęs, 7 ir išleido varną. Tas skraidė šen įr ten, kol vandenys nuseko ant žemės.8 Poto jis išleido karvelį, norėdamas patirti, ar vandenys jau nusekę žemės paviršiuje. 9 Karvelis nerado vietos, kur nusileidęs galėtų pailsėti, sugrįžo, nes vanduo tebebuvo apsėmęs visos žemės paviršių. Nojus ištiesė ranką ir paėmė jį į arką. 10 Palaukęs dar kitas septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos karvelį. 11 Vakare karvelis sugrįžo, laikydamas snape šviežiai nuskintą alyvmedžio lapą. Taip Nojus patyrė, kad vandenys nusekę ant žemės. 12 Palaukęs dar kitas septynias dienas, jis vėlišleido karvelį, kuris daugiau nebesugrįžo. 13 Šeši šimtai pirmaisiais metais pirmojo mėnesio pirmąją dieną vanduo visai nuseko ant žemės. Tada Nojus nuėmė arkos dangtį ir pasižiūrėjo; žemės paviršius džiūvo. 14 Antrojo mėnesio, dvidešimt septintąją dieną žemė buvo sausa.

15 Tada Dievas tarė Nojui: 16 „Išeik iš arkos tu, tavo žmona, sūnūs ir sūnų žmonos. 17 Visus gyvūnus, kurie yra su tavimi: paukščius, gyvulius, roplius išsivesk, kad jie žemėje veistųsi ir daugėtų", 1M1,2228 . 18 Išėjo Nojus, su juo jo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos, 2 Pt 2,5. 19 Visi žvėrys, ropliai ir paukščiai, visi, kas gyvas žemėje, išėjo iš arkos.

8,22 62

20 Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, paėmęs iš visų tyrųjų gyvulių ir paukščių, aukojo deginamąsias aukas, 1 M7.2. 21 Viešpats, užuodęs malonų kvapą, tarė sau: ,,Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdies palinkimas yra piktas nuo pat jaunystės, ir daugiau nebeišnaikinsiu gyvųjų tvarinių, kaip esu padaręs, 1 M 6,5; Ps 14,3; Job 144; Mt 15,19; Rom 3,23; 1549. 22 Ateityje, kol žemė bus, tenesustoja sėja i ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis!" Jer 33,20-25.

Dievas įsakė Nojui statyti laivą ir jeiti į jį, bet nieko nesakė, kaip ilgai jis ten turės gyventi. Galėjo Nojui atrodyti, kad Dievas jį paliko ir užmiršo. Nojus dėl to bus meldęs Dievą. „Dievas atsiminė" yra tik Žmogiškas išsireiškimas.

Vieną dieną Nojus ir visi laivo gyventojai pajuto, kad laivas užkliudė žemę. Koks tai buvo jausmas?! „Laivas pasiekė žemę!" Nojus ir visi sujuoesantieji laive dairėsi. Pagaliau jie pastebėjo kalnų viršūnes. Jie sekė vandens slūgimą. Sakoma, kad Nojus pirmiausia išleido varną. Varnas skraidė aplinkui, bet į laivą negrįžo. Išleistas balandis sugrįžo. Yra žinoma, kad senovės jūrininkai, kai dar neturėjo kompaso ir dangus būdavo apsiniaukęs, išleisdavo balandį, kad galėtų orientuotis kurioje vietoje jie yra. Balandis ir alyvos lapas iki šiol yra taikos ir džiaugsmo simbolis. Šventajame Rašte balandis yra simbolis Šventosios Dvasios. Pagaliau Nojus su savaisiais suprato, kad žemė sausa. Jie atidarė laivą, nuplėšė stogą. Po 1 metų5 mėnesių ir 17 dienų jie išėjo iš laivo ir pradėjo naują gyvenimą.

“Ararato kalnas yra Armenijoje, virš 300 km nuo Ninevės į šiaurę, tarp Kaspijos ir Juodosios jūros. Nojaus laivas nuplaukė apie 800 km. Žmonės pasakoja, kad Pirmojo pasaulinio karo metu, prieš pat caro nuvertimą, "du lakūnai matę Nojaus laivą Ararato kalnuose. Šiais

G. 27.

laikais komunistai ten neleidžia niekam lankytis, taipgi ir turkai neduoda leidimo dėl špionažo. O vis tik ten yra buvę kai kurie žmonės ir matę tam tikro pastato ar laivo liekanų; yra atsinešę ir medžio gabalų. Tyrinėtojų nuomone, tas medis yra arti 4000 m senumo, bet iki šiol nėra nustatyta ar tai yra Nojaus laivo, ar kokio kito -

“pastato liekanos.

Nojus, atidaręs laivą, matė sausą žemę, bet laukė kol Dievas jiems įsakė išeiti iš laivo. Po tvano prasidėjo naujas gyvenimas. Nojus pirmiausia neieškojo vietos, kur pasistatyti namą, bet jo pirmasis darbas buvo pastatyti aukurą ir aukoti auką, išreikšti Dievui padėką. Dievas priėmė žmogaus padėką, bet matė, kad ir dėkingo žmogaus širdyję glūdi blogis. Tai yra baisu ir liūdna, kad mūsų širdys linkusios į piktą. Mes esame nusidėjėliai. Taip yra! Mes gyvename tik iš Dievo malonės. Dievas yra kantrus ir malonus. Jis pažadėjo neišnaikinti gyvybės šioje žemėje iki žemės galo. Dabar dar yra malonės laikas. Išganymas, išgelbėjimas įgyjamas ne per mūsų pastangas ir darbus, bet per tikėjimą į Jėzaus auką.

NAUJI DIEVO POTV ARKIAI,9,1-7, NAUJA SANDORA 8-17, NOJAUS MIRTIS 18-29 1 Dievas laimino Nojų bei jo sūnus ir tarė: „„Veiskitės, daugėkite ir pripildykite žemę! 1 M 1,28. 2 Tebijo jūsų ir tesibaido visi žemės gyviai ir visi padangių paukščiai! Visa, kas gyva žemėje ir visos jūros žuvys atiduota į jūsų rankas. 3 Kiekvienas kas gyvas, tebūnie jums maistui; visa jums duodu, kaip daviau augalus ir žalumynus, 1 M 1,29; K012,16. 4 Tik mėsos, kurioje yra kraujo, nevalgykite, 2 M 3,17. 5 Iš tiesų, Aš už kraują, susijusį su gyvybe, atsiskaitysiu su kiekvienu žvėrimi ir žmogumi, kuris pralietų brolio kraują, 2 M 21,28-29:1 M4,11. 6 Kas pralieja žmogaus kraują, tebūnie ir jo kraujas pralie- jamas; žmogus sutvertas pagal Dievo paveikslą, 2 M 21,12; 2 M 24,17; Mt 2652; Apr 13,10; 127. 7 Jūs

927 64

veiskitės ir daugėkite, gyvenkite žemėje ir pripildykite ją!"

8 Dievas tarė Nojui ir jo sūnums, esantiems su juo: 9 „Aš darau Sandorą su jumis ir jūsų palikuonimis, kurie gyvens po jūsų, 1. M 6,18 10 ir su visais paukščiais, galvijais ir kitais žemės gyviais, kurie buvo su jumis arkoje, 0z2,20. 11 Aš ištesėsiu savo Sandorą jums: jokio gyvio nebesunaikinsiu tvano vandenimis, ir tvanas nebesunaikins žemės", 1M 821-22.:. 12 Ir Dievas tarė: „Ženklas Sandoros, kurią darau tarp savęs, jūsų ir visų gyvių, kurie yra su jumis, visoms būsimosioms kartoms, 13 yra lankas, kurį dedu į debesis; Jis tebūnie Sandoros ženklas tarp manęs ir žemės. 14 Sutelkęs debesis viršum žemės ir lankui pasirodžius debesyse, 15 atsiminsiu savo Sandorą, kuri yra tarp manęs, jūsų ir visų gyvių, kad daugiau nebebūtų tvano. 16 Kai lankas bus debesyse, Aš jį matysiu ir atsiminsiu amžinąją Sandorą tarp Dievo ir visų gyvių, kurie yra ant žemės". 17 Dievas tarė Nojui: „Tai yra Sandoros ženklas, kurį Aš darau tarp savęs ir visų gyvių, gyvenančių žemėje".

18 Nojaus sūnūs, kurie išėjo iš arkos, buvo Semas, Hamas ir Jafetas; Hamas buvo Kanaano tėvas. 19 Iš jų atsirado visi žemės gyventojai.

20 Nojus pradėjo dirbti žemę ir įsiveisė vynuogyną.21 Išgėręs vyno, pasigėrė ir gulėjo apsinuoginęs savo palapinėje. 22 Hamas, Kanaano tėvas, pamatęs savo tėvo nuogumą, pasakė broliams, kurie buvo lauke, Pat 30,17. 23 Semas ir Jafetas, paėmė apsiaustą ir abu, užsimetę ant pečių, priėjo atbuli ir apdengė savo tėvo nuogumą, kadangi jų veidai buvo nukreipti į priešingą pusę, nematė savo tėvo nuogumo. 24 Nojus, išsiblaivęs nuo vyno ir patyręs, ką jam padarė jaunesnysis sūnus, 25 tarė: „Tebūnie prakeiktas Kanaanas! Vergų vergas jis tebūnie savo broliams! 26 Tebūnie giriamas Viešpats, Semo „Dievas, o Kanaanas tebūnie jam vergas! Rom 9,16. 27 Teleidžia Dievas išsiplėsti Jafetui, ir tegul jis gyvena Semo palapinėse, o Kanaanas tebūnie jam vergas!" Ef 3,6.

65 929

28 Tvanui praėjus, Nojus dar gyveno tris šimtus penkiasdešimt metų. 29 Nojaus amžius buvo devyni šimtai penkiasdešimt metų; ir jis mirė.

Po tvano prasidėjo nauja era. Klimatas pasikeitė, žmogaus būdas pasidarė kitoks. Tą pakeitimą padarė Dievas. Dievas tvarko gamtos nuostatus ir pagal tuos nuostatus vyksta gyvenimas: Po tvano Dievas leido apgyvendinti žemę ir juos laimino kaip pradžioje, 1 M 128. Bet žmogaus santykis su kitais gyvūnais buvo pakeistas. Pradžioje žmogaus viešpatavimas kitiems gyvūnams buvo malonus. Bet nuo dabar žmogaus valdymas jiems bus griežtas; jie bijos žmogaus. Iki šiol žmogus maitinosi tik augaliniu maistu, o nuo dabar, jis pradėjo valgyti ir mėsą. Taipgi žmogaus amžius sutrumpėjo iš 900 m. iki 120 m.; 1 M 643 ir70, Ps 90,10.

Dievas uždraudė žmogui valgyti kraują, nes kraujuje yra gyvybė, o gyvybė priklauso Dievui. Taipgi buvo įsakyta už žmogaus užmušimą, nužudyti užmušėją, net jei jis būtų gyvulys. Žmogus yra sutvertas panašus į Dievo atvaizdą, todėl jis priklauso Dievui ir jo gyvybė yra neliečiama.

Yra žmonių, kurie nedaro skirtumo tarp Dievo apreikšto tikėjimo ir kitų religijų, būtent, tarp Dievo ir dievaičių, Dievo apreiškimo ir mitų. Tautų mitai apie visatos sutvėrimą, tvaną, dievų bendravimą su žmonėmis, ir Šventojo Rašto pasakojimai apie tuos dalykus turi panašumo. Bet visgi yra labai didelis skirtumas. Šventojo Rašto Dievas yra šventas ir malonus. Jis pasiūlo žmogui malonę ir laukia jo atsivertimo. Bct jei žmogus atmeta jam pasiūlytą malonę, tada seka teismas (bausmė). Babiloniečių, graikų, romėnų ir kitų tautų dievai savo tarpe vaidijasi, žudosi, labai mėgsta aukas. Babiloniečių padavimas sako, kad dievas nužudė deivę ir iš jos kūno sukūrė pasaulį, o po tvano, dievai užuodę aukos kvapą,

9.29. 66

apgulė auką lyg musės. Argi sveika žmogaus nuovoka gali tokiems mitams tikėti? Šventojo Rašto Dievas ap- sireiškia žmonėms, žmonės supranta Dievo reikalavimus. Dievas apsireiškė ir apsireiškia įvairiais būdais, Žyd 1,1-2. Pagonių mitai lieka tik mitai.

Ketvirtame šimtmetyje didelė dalis krikščionijos supagonėjo. Nuo to laiko, kai kurios krikščionių grupės laiko savo tikėjimo pagrindu ne Šventąjį Raštą, bet savo išgalvotas dogmas. Tad nenuostabu, kad tokie krikščionys maišo Šventojo Rašto tiesas su pagoniškais mitais.

Mes suprantame Sandorą — dviejų susitarimą. Šventojo Rašto Sandora daugiau yra Dievo pažadas. Argi žmogus, kurio širdies polinkis yra piktas iš jaunystės, gali su šventu Dievu sudaryti Sandorą?

Žmonėms, pergyvenusiems tvaną, lietus kėlė baisius prisiminimus. Tad Dievas jiems davė ženklą — vaivorykštę. Dievui nėra reikalo vaivorykštę matyti, bet žmogus, ją matydamas, prisimena Dievo pažadą. Hebrajų kalboje „lankas“ dangaus skliaute priminė ginklą. Po lietaus „lankas“ buvo be šniūro ir be strėlių. Jis priminė žmonėms Dievo pažadėtą malonę.

Po tvano iš Nojaus šeimos kilo visa Žmonija ir apgyvendino žemę. Nojus tapo ūkininku ir daržininku. Vynuogynas yra dažnai minimas Šventajame Rašte. Vynuogės yra naudingas maistas. Bet ir naudingą maistą galima paversti kenksmingu alkoholiu. Tas čia aiškiai duodama suprasti. Jau žiloje senovėje buvo žinomas alkoholio kenksmingumas. Čia neslepiamas ir Nojaus nusikaltimas. Ką Hamas kalbėjo savo broliams ir kuo nusikalto, nėra aprašyta.

Nojus prieš mirdamas pranašavo apie savo tris sūnus. Hamui jis nelinkėjo nieko gero. Istorikai Hamą laiko Kanaano ir Afrikos protėviu. Semas — žydų protėvis, iš kurių kilo ir Jėzus iš Nazareto. Jafetas yra indoeuropiečių protėvis. Indocuropiečiai labai paplito pasaulyje. Jų

67 1024

didelis skaičius įtikėjo Kristų ir taip pasinaudojo Semo pažadu.

TAUTŲ ISTORIJOS EIGA 10,1-32

1 Nojaus sūnų, Semo, Hamo ir Jafeto palikuonys. Tvanui praėjus, jie susilaukė vaikų.

2 Jafeto sūnūs: Gomeras, Magogas, Madajas, Javanas, Tubalas, Mesekas ir Tiras. 3 Gomero sūnūs; Askenazas, Rifatas ir Togarmas. 4 Javano sūnūs: Elisas, Tarsis, Ketimas ir Dodanimas. 5 Iš šitų atsišakojo tautų grupės, gyvenančios salose ir pajūryje. Tie yra Jafeto sūnų palikuonys, kurie gyveno giminėmis atskiruose kraštuose ir kalbėjo savo kalbomis, Zach 2,15.

6 Hamo sūnūs: Kušas, Mizraimas, Putas ir Kanaanas. 7 Kušo sūnūs: Sebas, Havilas, Sabtas, Ramas ir Sabtekas. Ramo sūnūs: Šabas ir Dedanas. 8 Kušo sūnus Nimrodas buvo galingas valdovas. 9 Jis buvo smarkus medžiotojas Viešpaties akyse. Todėl sakoma: „Smarkus medžiotojas, kaip Nimrodas". 10 Jo karalystės pradžia buvo Babiloni- ja, Erakas, Akadas ir Kalnė Sinaro šalyje. 11 Iš čia jis išvyko į Asiriją ir pastatė Ninevę, Rekabatą, Kalą Jon 1,2 12irRaseną tarp Ninevės ir Kalos. Ninevė yra didysis miestas. 13 Mizraimo sūnūs: Ludimas, Ananinas, Lehabimas, Naftukimas, 14 Patrusimas, Kasluhimas, iš kurio kilo filistėnai, ir Kaftorimas.

15 Kanaano sūnūs: pirmagimis Sidonas ir: Hetas, 16 Jebusitas, Emoritas, Girgasitas, 17 Hivitas, Arkitas, Sinitas, 18 Arvaditas, Zemaritas ir Hamatitas. Taip kananitų gentys išsiplėtė. 19 Kananitų ribos tęsėsi nuo Sidono Geraros iki Gazos; Sodomos, Gomoros, Admos ir Zeboimo link — iki Lasos; 20 tai Hamo sūnų palikuonys jų genčių, kalbų, šalių bei tautų atžvilgiu.

21 Semas, visų Ebero sūnų tėvas, vyresnysis Jafeto brolis, turėjo sūnų, 1 M 11.10. 22 Semo sūnūs: Elamas, Asuras, Arpakasadas, Ludas ir Aramas.23 Aramo sūnūs: Uzas, Hulis, Geteras ir Mesekas. 24 Arpakasado sūnus

1032 68

Selas, o Selo — Eberas, 1 M 11,8. 25 Eberas turėjo du sūnus: vienas vardu Pelegas, nes jo dienomis išsiskirstė žmonija, antrasis — Joktanas. 26 Joktano sūnūs: Almodadas, Selefas, Azarmatas, Jerakas, 27 Adoramas, Uzalis, Diklas, 28 Obalis, Abimaelis, Sebas, 29 Ofiras, Havilas ir Jobabas; visi jie yra Joktano sūnūs. 30 Jų gyvenamasis plotas tęsėsi nuo Mesos iki Sefaros rytų kalnyne. 31 Šitie yra Semo palikuonys, jų genčių, kalbų, šalių bei tautų atžvilgiu.

32 Šitos yra Nojaus sūnų gentys jų kartų eilių ir tautų požiūriu. Iš jų atsišakojo tautos žemėje po tvano, 1 M9,1- 19. |

Šventasis Raštas nėra istorijos vadovėlis. Šventasis Raštas yra parašytas ne pagal mūsų laikų ir vakariečių rašymo būdą. Mes rašydami laikomės logikos ir chronologijos. Šventojo Rašto autoriai pabrėžė tai, kas jiems atrodė svarbiausia. Visgi šis dešimtasis skyrius yra vienas seniausių ir rimčiausių pasaulinės istorijos doku- mentų iki mūsų dienų. Istorikai jį labai rimtai ir nuodugniai tyrinėja. Išsamiau aprašyti šį skyrių, reikėtų parašyti storoką knygą.

Apie šį skyrių priminsiu tik trumpai. Semas yra svarbiausias asmuo. Jis gimė 98 metais prieš tvaną ir gyveno iki 150 metų po Abraomo gimimo. Nusileidus arkai Ararato kalnyne, atrodo, kad Nojaus šeima grįžo atgal į pirmiau gyventą vietą.

Žmonėms daugėjant ir apgyvendinant naujas vietoves, Jafeto palikuonys apsigyveno šiaurėje, prie Kaspijos ir Juodosios jūros. Jie užėmė dalį Europos ir Azijos. Jafetitai — indoeuropiečiai yra gausiausios ir skaitlingiausios tautos.

Hamo palikuonys — hamitai apsigyveno daugiau pietuose. Jie apgyvendino pietinę Arabiją, Egiptą, rytinį ir pietinį Viduržemio jūros pakraštį. Hamo sūnus

69 11,12

Kanaanas gyveno Palestinoje prie Viduržemio jūros. Kraštas buvo pavadintas jo vardu. Kai izraelitai užėmė Palestiną, Kanaano vardas liko ir įsigyveno Šventajame Rašte. Hamo anūkas Nimrodas, gyveno tvano ir Abraomo laikotarpyje. Jis pagarsėjo kaip medžiotojas ir valdovas.

Semo palikuonys apsigyveno Eufrato ir Tigro lygumoje. Tai izraelitai, asiriečiai, elamitai ir kiti. Iš Semo palikuonių kilo Abraomas, izaraelitai ir vėliau Jėzus, Dievo Sūnus.

BOKŠTO STATYBA 11,14 DIEVAS SUMAIŠO KALBAS 59, IZRAELIO PRADŽIA 10-32

1 Visi žemės gyventojai kalbėjo viena kalba. 2 Besikeldami toliau į rytus, jie rado lygumą Sinaro krašte ir ten apsigyveno. 3 Jie kalbėjosi: „„Pasidirbkime plytų ir kietai jas išdeginkime". Plytas jie vartojo vietoje akmenų, o smalą — vietoje kalkių. 4 Jie tarėsi: „Pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Pasidarykime paminklą pirma negu išsiskirstysime į visus kraštus!" 5 Viešpats nužengė pasižiūrėti miesto ir bokšto, kurį žmonės statė, 1 M 18,21; Ps18,10;14 2, 6 ir tarė: ,,„Jie yra viena tauta ir visi kalba viena kalba. Čia tik pradžia to, ką jie rengiasi daryti; nuo savo sumanymo jie neatsisakys, iki tą įvykdys.7 Nusileiskime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!" Ps 24. 8 Viešpats juos išsklaidė po visą žemės paviršių, ir jie sustojo statę miestą, Lk. 1,51.9 Todėltą miestą praminė Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą, ir iš ten Viešpats išsklaidė juos į visus žemės kraštus.

10 Šitie yra Semo palikuonys: Semas, turėdamas šimtą metų, dviems metams praslinkus po tvano, sulaukė sūnaus Arpakasado, 1 M 10,22; Lk3 36.11 Semas, gimus sūnui Arpakasadui, dar gyveno penkis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

12 Arpakasadui esant trisdešimt penkerių metų

1132 70

amžiaus, gimė sūnus Selas. 13 Potojis dar gyveno keturis šimtus trejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.

14 Selui esant trisdešimt metų, gimė Eberas. 15 Poto jis dar gyveno keturis šimtus trisdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

16 Ebaruiesant trisdešimt keturių metų, gimė Pelegas. 17 Po to jis dar gyveno keturis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

18 Pelegui esant trisdešimt metų, gimė Revas. 19 Poto jis dar gyveno du šimtus devynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.

20 Revui esant trisdešimt dvejų metų, gimė Serugas. 21 Po to jis dar gyveno du šimtus septynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų.

22 Serugui esant trisdešimt metų, gimė Nakoras. 23 Po to jis dar gyveno du šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. .

24 Nakorui esant dvidešimt devynerių metų, gimė Teras. 25 Po to jis dar gyveno šimtą devyniolika metų ir susilaukė sūnų bei dukterų.

26 Terui esant septyniasdešimt metų, gimė Abramas, Nakoras ir Haranas.

27 Šitie yra Tero palikuonys: Abramas, Nakoras ir Haranas, o Harano sūnus Lotas. 28 Haranas mirė, jo tėvui Terui dar gyvam tebeesant, savo gimtoje šalyje, Kaldejos Ure. 29 Abramas ir Nakoras vedė. Abramo žmonos vardas buvo Saraja, o Nakoro — Milka; ji buvo duktė Harano, Milkos ir Jeskos tėvo. 30 Saraja buvo nevaisinga; ji neturėjo vaikų.

31 Teras ėmė savo sūnų Abramą ir Harano sūnų Lotą,

i brolvaikį, marčią Sarają, sūnaus Abramo žmoną, ir jie iškeliavo iš Kaldėjos Uro į Kanaano šalį. Atėję ligi "Harano, ten apsigyveno, Joz 24,2; Neh 9,7. 32 Tero amžius buvo du šimtai penkeri metai; jis mirė Harane.

A 1132

Prie Eufrato ir Tigro buvo derlinga lyguma. Nojaus palikuonys gyveno ten po tvano apie šimtą metų, iki ketvirtos kartos, 10,25. Lygumoje nebuvo statybinės medžiagos, akmenų nei kalkių. Žmogus yra išradingas. Žmonės rado molį, išmoko gaminti ir degti plytas. Vietoj kalkių jie naudojo smalą.

Dievo valia buvo, kad žmonės apgyventų visą žemę. Žmonės suprato, kad jie negalės ilgai gyventi visi vienoje vietoje. Jie panoro išgarsėti — pastatyti bokštą, siekiantį dangų(iki debesų); susilyginti su Dievu, nukelti žmogaus vardą į dangų. Archeologai yra apskaičiavę, kad Babelio bokštas siekė virš 20 metrų. Tai žmogaus išdidumo pastangos. Bet Dievui žmogaus didybė yra tokia maža, kad Jis negali net jos matyti.

Žmonės susitarė dėti visas pastangas ir pastatyti bokštą, siekiantį dangų. Žmonių galvojimu, tai buvo gigantiška statyba, o Dievo — tik menkas skruzdėlynas (kupstas), bereikalingas žmonių išdidumas, pavojingas pasipūtimas prieš Dievą. Dievas leido jiems pradėti. Jis nebaudė jų, o tik sumaišė jų kalbas. Kai vienas prašė paduoti jam vandens, buvo paduota molio; inžinierius užsakė plytas, o jų vieton gavo statybai medžio. Taip žmonės nesuprato vienas kito kalbos ir turėjo statybą sustabydit. Žmonės nesusikalbėjo, nesusikalba ir nesusikalbės tol, kol Jėzus juos surinks savo akivaizdon, Mt 25,31-32.

Tai Semo, Nojaus sūnaus giminės palikuonių giminės sąrašas. Tikriausiai šį sąrašą sudarė pats Semas. Jis dar gyveno 75 metus, kai Abramas atvyko į Kanaano kraštą, Sąraše užrašyti tik žmonių vardai ir amžius. Juk ir mes apie savo protėvius ir kituose kraštuose gyvenančias gimines labai mažai težinome. Ė

Su šiuo skyriumi prasideda nauja era Šventajame Rašte. Iki šiol rašyta apie žmoniją, kaip ji neklausė Dievo, šalinosi nuo Jo ir garbino dievaičius. 27 skirsnelyje minimas Abramas. Dievas pašaukė jį. Iš Abramo kilo

1246 72

izraelitų tauta, Dievo išrinktoji tauta. Nors izraelitų tauta daug ir dažnai nusikalto, bet ji išsaugojo tikėjimą į tikrąjį, gyvąjį Dievą.

Abramas gimė ir augo Uro mieste. Uro miestas buvo Eufrato upės žemupy prie Persijos jūros įlankos. Prieš Abramo gimimą Uras buvo garsus. Šio miesto valdovai viešpatavo nuo Persijos įlankos iki Viduržemio jūros. Jie buvo išvystę laivininkystę ir miestas garsėjo įvairiais išdirbiniais. Čia labai klestėjo stabų garbinimas. Jiems buvo aukojami ir žmonės. Garsi buvo mėnulio dievaičio Nanaro ir deivės Ningalos šventovė. Kaip greit žmonės paliko gyvąjį Dievą ir pradėjo garbinti dievaičius! Abramo laikais kraštą užėmė Babilonas ir Uras nustojo savo reikšmės.

Abramo tėvas Teras su savo sūnumi Abramu, jo žmona Saraja ir sūnaus sūnumi Lotu pasitraukė iš Uro ir vyko į Kanaaną. Bet vidurkelyje apsistojo prie Harano. Teras buvo pasenęs ir nebegalėjo toliau vykti. Jis čia mirė.

DIEVO ĮSAKYMAS ABRAMUI 12,13 ABRAMO PAKLUSNUMAS 49, ABRAMAS EGIPTE 10-20

1 Viešpats tarė Abramui: „Palik savo šalį, gimines, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu, Apd 7 3; Žyd118.2 Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu, ir padary iu tavo vardą garsų; tapsi palaiminimu, 1 M 241; Ps72,17. 3 Aš laiminsiu tuos, kurie linki tau gero ir * prakeiksiu tuos, kurie tave keikia; ir per tave bus palaimintos visos žemės giminės, 2 M 23,22; 1 M 18,18; 22,18; 264; 28,14; Apd 3,25; Gal 38.

4 Abramas keliavo, kaip Viešpats jam įsakė; su juo drauge vyko Lotas. Abramas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai jis išvyko iš Harano. 5 Abramas ėmė savo žmoną Sarają, brolio sūnų Lotą, visą lobį, kurį jie turėjo, žmones, kuriuos buvo įsigijęs Harane, ir išvyko į Kanaano šalį. Atvykus į tą kraštą, 6 Abramas pasiekė Sikemo vietovę, prie pranašo ąžuolo( orakulo). Tuo laiku

73 1220

toje šalyje gyveno kananitai. 7 Ten Viešpats pasirodė Abramiūui ir tarė: „Tavo palikuonims duosiu šitą šalį". Jis ten pastatė aukurą Viešpačiui, kuris jam apsireiškė, 1 M 13,15; 15,18; 17,8; 24,7;263-4; 2 M64;J02z21 43; Apd 7,6. 8 Iš ten jis keliavo į rytus nuo Betelio ir pasistatė palapinę. Betelis buvo vakaruose, Ajis — rytuose. Ten jis. pastatė aukurą Viešpačiui ir garbino Jį, 1 M 4,26. 9 Abramas keliavo vis toliau į pietus.

10 Kilus badui toje šalyje, Abramas nuvyko į Egiptą, nes badas rimtai slėgė tą šalį. 11 Jiems keliaujant į Egiptą, jis tarė savo žmonai Sarajai: „Aš žinau, kad tu esi graži moteris 12 ir tave, pamatę egiptiečiai, sakys: ,Ši yra jo žmona'. Tada jie užmuš mane, o tave pasilaikys. 13 Sakyk tad, jog esi mano sesuo, kad man gerai sektųsi ir išlikčiau gyvas tavo dėka". 14 Tikrai, kai tik Abramas įėjo; Egiptą, egiptiečiai pastebėjo, kad moteris labai graži. 15 Ją pamatę faraono kunigaikščiai, kalbėjo apie jos grožį faraonui. Moteris tuojau buvo paimta į faraono namus, 16 o su Abramu jis gerai elgėsi dėl jos; jis. turėjo avių, galvijų, asilų, tarnų, tarnaičių, asilių ir kupranugarių.

17 Viešpats baudė faraoną ir jo namus dėl Sarajos, Abramo žmonos, Ps 105,14. 18 Faraonas tada pasišaukė Abramąir tarė: ,Ką tu man padarei?! Kodėl man nesakei, kad jitavo žmona? 19 Kodėl sakei, kad ji tavo sesuo? Ašją pasiėmiau už žmoną. Taigi, štai tavo žmona, imk ją ir eik!" 20 Faraonas įsakė savo žmonėms palydėti jį, jo žmoną ir visa, ką jis turėjo.

>

Šventasis Raštas sako ir istorikai yra įrodę, kad pradžioje žmonija tikėjo vieną Dievą. Bet žmonija labai greit nusigręžė nuo vieno Dievo garbinimo ir pradėjo garbinti gamtos kūrinius: ugnį, saulę, mėnulį; savo garsius valdovus sudievino (padarė dievais). Žmonės laikė dievaičių gyvenimą panašų į savo valdovų gyvenimą. Žmonės iškraipė lytinio gyvenimo supratimą.

1220 74

Lytinis gyvenimas turėjo būti šventas, kaip Dievas yra šventas, kuris sukūrė vyrą ir moterį. Visur labai paplito Astartės garbinimas. Įvairiose vietose ji buvo vadinama įvairiais vardais. Ji buvo vaisingumo deivė; jos gar- binimas buvo tikra prostitucija. Jos šventovėse gyveno daugybė prostitučių. Net visos moterys ir mergaitės buvo verčiamos tose apeigose dalyvauti bent vieną kartą gyvenime. Tokioje aplinkoje gyveno jaunas Abramas. Toje apylinkėje gyveno ir Nojaus sūnūs. Izraelitų padavimai sako, kad. Nojaus sūnus Semas Abramo laikais buvo Jeruzalės karalius. Jaunystėje Abramas ir Semas gyveno toje pačioje apylinkėje. Semas bus daug ką papasakojęs Abramui apie tvaną ir prieštvaninį gyvenimą. Gal ta pažintis su Semu ir paveikė Abramą tikėti vieną Dievą ir Jį garbinti? Abramo tėvas buvo dievaičių garbintojas, kaip ir visi tos vietovės gyventojai, Joz 242. Padavimai sako, kad jaunystėje Abramas negarbino dievaičių, dėl to jis buvo persekiojamas.

Kokiu būdu Dievas Abramą pašaukė nėra pasakyta. Abramas suprato Dievo šaukimą ir pakluso. Jis buvo kelis kartus Dievo šaukiamas ir jam daug kartų Dievas buvo apsireiškęs. Pirmą kartą jis buvo Dievo šaukiamas Ure, Apd 7.24. Abramo išvykimas iš Uro minimas, 1 M 11,31. Vėliau jis buvo šauktas Harane, 1 M 12,1 4. Ir kiti Dievo apsireiškimai taip pat minimi, 1 M 12,7;13,13-17; 155; 1718.

Dievas liepė Abramui palikti savo tėvynę ir visus draugus. Kai Dievas šaukia žmogų naujam gyvenimui, jis privalo palikti senus, blogus papročius ir draugus. Dievas pažadėjo Abramui padaryti jį didele tauta. Abramas tikėjo tam Dievo pažadui. Bet kiek jis turėjo kovų (abejonių) dėl to! Tą matysime vėliau, skaitydami apie Abramo gyvenimą. Nežiūrint viso to, Abramo tikėjimas „ buvo tvirtas. Jis buvo savo tėviškėje niekinamas, bet Dievas jam pažadėjo jį išgarsinti ir laiminti; net laiminti ir tuos, kurie jį (Abramą) laimins. Per Abramą bus

75 1220

palaimintos visos tautos. Tai Mesijo, Jėzaus iš Nazareto, pažadas!

Abramas pakluso ir keliavo iš Harano toliau į Kanaaną. Jis buvo jau 75 metų. Tokio amžiaus sulaukus, reikėtų ilsėtis, vietoje gyventi. Bet Abramas tuo metu tik pradėjo keliauti. Keliaujant reikia susitarti su keliau- jančiais, nuspręsti kokius daiktus imti, ką palikti. Tai nebuvo kelionė pasisvečiuoti, bet visam gyvenimui persikelti į naują vietą ir dar nežinia kur. Gražu, kai Dievas pašaukia, kad sutinka kartu keliauti (tikėti) žmona ir kai kurie giminaičiai.

Pirma apsistojimo vieta minima Sikemas. Bet čia jau gyveno kananitai, nebebuvo tuščios.vietos. Reikėjo tartis su vietos gyventojais, net gal ir nuomą mokėti. Šioje vietoje kananitai rinkosi melstis šventų medžių paunksnė- je, klausti savo dievaičius. dėl ateities. Šio krašto gyventojai garbino dievaičius. Ar tai Dievo pažado išpildymas, ar nusivylimas? Bet Viešpats čia apsireiškia Abramui. Jis supranta Viešpaties kalbą. Viešpats pažada šį kraštą ne jam, bet tik jo palikuoniams. Jis bus šiame krašte svetimas. Kiekvienas tikintis jaučiasi svetimas šiame pasaulyje. Abramas žino, kad Viešpats yra čia. Jis stato aukurą, garbina Jį. Iš čia Abramas keliavo toliau į pietus, iki Betelto/ Ir čia jis statė aukurą Viešpačiui, davė "suprasti vietos gyventojams, kad jis tiki Viešpatį.

Egiptas Šventajame Rašte minimas pirmą kartą. Kiek žinoma, Hamo sūnus, Mizramas, nuvyko į Egiptą ir ten apsigyveno. Egiptietis Manetas, apie 250 m pr. Kr., parašė Egipto istoriją ir ją suskirstė ;31 dinastiją. Abramo laikais (2000 m pr. Kr) Egiptą valdė 12 dinastijos karaliai (faraonai). Archeologai yra radę iškasenų, kurios liudija, kad apie tą laiką atvykdavo svetimtaučiai į Egiptą.

Šventasis Raštas neslepia savo didvyrių silpnybių ir nusikaltimų. Čia parodoma Abramo žmogiška galvosena, gudravimas ir net nusikaltimas. Abramo

13,10 76

paskirtis buvo Kanaano krašte. Kilus badui, Abramas nesiteiravo Dievo, bet pats ieškojo išeities (geresnio gyvenimo) Egipto šalyje. Anais laikais dažnai tokius nomddus( klajoklius), kaip Abramas, vietiniai gyventojai nužudydavo ir jų turtą pasisavindavo. Saraja buvo to paties tėvo duktė, kaip ir Abramas, tik kitos motinos, 1 M 20,12. Betgi buvo melas, ką Abramas ir Saraja sutarė padaryti.

Kokia sloga kilo faraono rūmuose, nepasakyta. Gal ligos? Faraonas suprato, kad tai buvo jam Dievo siųsta bausmė dėl Sarajos. Jis kaltino dėl to Abramą ir tuojau išsiuntė jį iš savo krašto.

Saraja tuo metu buvo virš 65 metų. Tad kai kas sako, "kad šis pasakojimas yra iš ankstesnių laikų; 65 metų “moteris nebegalėjo būti graži. Yra vyresnių žmonių, kurie

atrodo labai jauni.

ABRAMAS IŠSISKIRIA SU LOTU 13,1-13

DIEVAS PAKARTOJA PAŽADĄ 14-18 1 Abramas su žmona ir visa, ką jis turėjo, išėjo iš Egipto į Negebo šalį; su jais iškeliavo ir Lotas.2 Abramas buvo labai turtingas: turėjo daug gyvulių, sidabro ir aukso. 3 Jis keliavo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atvykęs Betelio link iki tos vietos, kur atvykdamas tarp Betelio ir Ajo buvo pasistatęs palapinę. 4 Čia jis buvo anksčiau pasidaręs ir aukurą, kur šaukėsi Viešpaties vardo, 1 M 128. 5 Lotas, kuris vyko su Abramu, taip pat turėjo avių, galvijų ir palapinių. 6 Kraštas nebegalėjo išmaitinti jų gyvulių, nes jų bandos buvo per didelės. 7 Kilo vaidai tarp Abramo ir Loto skerdžių. Tada

tebegyveno tame krašte kananitai ir perezitai. | 8 Abramas tarė Lotui: ,,Tenebūnie vaidų tarp manęs ir tavęs, tarp mano ir tavo skerdžių, nes esame giminaičiai! Ps 133,1. 9 Ar ne visa šalis tau atvira? Skirkis „nuo manęs! Jei eisi į kairę, aš eisiu į dešinę; 0 jei tu eisi į

sl

dešinę, tai aš eisiu į kairę". 10 Lotas apsižvalgė ir matė,

77 1316

kad visa Jordano apylinkė — prieš V iešpačiui sunaiki- nant Sodomą ir Gomorą — Zoaro link buvo drėkinama, kaip Viešpaties sodas, kaip Egipto šalis. 11 Lotas pasirinko Jordano apylinkę ir patraukė į rytus. Taip juodu išsiskyrė. 12 Abramas gyveno Kanaano šalyje, o Lotas — apylinkės miestuose; Sodomos link statėsi palapines. 13 Sodomos žmonės buvo blogi ir labai nusidėję Viešpačiui, 1 M. 1820; 19,49.

14 Kai Lotas nuo jo atsiskyrė, Viešpats tarė Abramui: „Pakelk akis ir pažvelk iš vietos, kurioje esi, į žiemius ir į pietus, į rytus ir į vakarus! 15 Visą šalį, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui, 1 M 12,7. 16 Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dalkių ant žemės; jei kas suskaičiuotų žemės dulkes, tai ir tavo palikuonis galėtų suskaičiuoti, 1 M 28,14;4 M 23,10. 17 Kelkis, pereik šalį išilgai ir skersai, nes Aš tau ją duosiu!" 18 Abramas keldamasis statėsi palapines ir nuvyko iki Mamrės ąžuolo, kuris buvo Hebrone; ten pastatė Viešpačiui aukurą, 1 M 14,13-24.

Abramas grįžo atgal į Betelį, kur pirmiau gyveno ir garbino Viešpatį. Po nemalonių pergyvenimų Egipte, jis vėl meldėsi į Viešpatį.

Abramas buvo labai turtingas. Turtas žemiškame gyvenime yra reikalingas. Bet turtas dažnai trukdo tikėti Dievą, Mk 10,23-24. Turtas taipgi sukelia vaidų giminių tarpe. Turtas kenkė draugiškam su gyvenimui Abramui su Lotu. Ne jie patys, bet jų kerdžiai kėlė ginčus; norėjo turėti vieni ir kiti geresnę ganyklą, daugiau vandens. Ginčus ir nesutarimus reikia slopinti ir šalinti pačioje „ pradžioje. Tą darė Abramas. Jis įtikino Lotą, kad gimi. učiams, tikintiems Dievą, netinka gyventi nešan- taikoje. Geriau turėti nuostolį, bet išlaikyti draugystę. Abramas siūlė Lotui pasirinkti vietą, kuri jam geriau patinka. Lotas priėmė pasiūlymą ir pasirinko geriausią,

148: 78

derlingiausią Jordano lygumą. Čia buvo dideli miestai: Sodoma, Gomora ir kiti. Čia.buvo galima prekiauti, praturtėti. To Lotas ir siekė. Bet gerose vietose dažnai gyvena pikti žmonės. Iškilo reikalas jiems skelbti Evangeliją, tikėjimą į gyvą ir šventą Dievą, bet jie visai nekreipė dėmesio į tai. Lotui greit reikėjo palikti derlingą lygumą ir slėptis kalnuose.

Lotas pasirinko ramesnį gyvenimą ir paliko Abramą. Abramas buvo kiek sukrėstas ir vienišas. Tada pasireiškė jam Viešpats. Kur Viešpats, ten gera — dangus. Viešpats davė Abramui du naujus pažadus: jo palikuonys bus taip gausūs, kaip tyruose vėjo nešiojamos dulkės. Antra — jie paveldės visą kraštą. Abramą pasiuntė pereiti visą kraštą ir jį išžvalgyti. Abramas pradėją.naują kelionę; atvyko į Hebroną, pastatė aukurą ir garbino Viešpatį.

ABRAMAS NUGALI KARALIUS 14,1-16 MELCHIZEDEKAS LAIMINA ABRAMA 17-20, ABRAMAS VISKA GRAŽINA SODOMOS KARALIUI 21-24

1 Anomis dienomis karalius Amrafelis iš Sinaro, karalius Arjokas iš Elasaro, Elamo karalius Kedorlaomeras ir Gojimo, karalius Tidalis 2 pradėjo karą su Sodomos karaliumi Bera ir su Gomoros karaliumi Birsa, Admos karaliumi Sinabu ir Zebujimo karaliumi Semeberiu ir Belo karaliumi Zoaru, 5 M 29,22. 3 Visi šitie, sudarę sąjungą, žygiavo į Sidimo slėnį, prie Druskos (mirties) jūros. 4 Dvylika metų jie priklausė Kedorlaomerui, o tryliktaisiais metais sukilo, 5 Keturioliktaisiais metais atžygiavo Kedorlaomeras ir jo sąjungininkai. Jie sumušė refajitus Asterokaraime, zuzitus Hame, emitus Kirjataimo lygumoje, 6 ir koritus Seiro — Parano kalnyne, kuris siekia dykumą. 7 Paskui jie atžygiavo į Mispatą, Kadės, ir nusiaubė visas amalekitų ir amoritų Kaseson — Tamar sritis. 8 Tada išžygiavo Sodomos, Gomoros, Admos, Sebojimo ir Belo

79 1424

karaliai, ir išsirikiavo kovai Sidimo slėnyje: 9 prieš Elamo karalių Kedorlaomerą, Gojimo karalių Tidalį, Sinaro karalių Amrafelį ir Elazaro karalių Arjoką — keturi karaliai prieš penkis. 10 Sidimo slėnis buvo pilnas smalos duobių. Bėgdami Sodomos ir Gomoros karaliai įkrito į jas, o likusieji pabėgo į kalnyną. 11 Laimėtojai, pasigrobę visą Sodomos bei Gomoros lobį, visą maistą, pasitraukė. 12 Jie taip pat paėmė Abramo brolio sūnų Lotą, kuris gyveno Sodomoje, ir jo lobį, 1 M 13,10-12.

13 Vienas pabėgusiųjų atėjęs pranešė Abramui, hebrajui, gyvenančiam amorito Mamrės ąžuolyne; Mamrė ir jo broliai Eskolis ir Aneras buvo Abramo sąjungininkai. 14 Abramas, išgirdęs, kad jo brolio sūnus buvo išvestas į nelaisvę, sušaukė tris šimtus aštuoniolika savo išlavintų vyrų, gimusių jo namuose, ir vijosi priešą iki Dano. 15 Jis, padalinęs savo būrį, užpuolė juos nakčia, sumušė ir vijosi juos ligi Hobos, kuri yra į šiaurę nuo Damasko, 16 ir atsiėmė jų pagrobtą lobį, Lotą, jo lobį, moteris ir žmones.

17 Kai Abramas sugrįžo, nugalėjęs Kedorlaomerą ir karalius, kurie buvo su juo, Sodomos karalius išėjo jo pasitikti į Savės slėnį, — karaliaus slėnį 18 Milchizedekas, Salemo karalius, atnešė dovanų ir vyno; jis buvo Aukščiausiojo Dievo kunigas, Ps 110 4; Žyd7,1- 4: Ps 763. 19 Jis laimino jį: „Tebūnie Abramas palaimintas Aukščiausiojo Dievo, dangaus ir žemės Kūrėjo! 20 Tebūnie šlovinamas Aukščiausias Dievas, kuris atidavė tavo priešininkus į tavo rankas!" Abramas davė jam dešimtinę. 21 Sodomos karalius tarė Abramui: „Atiduok .man žmones, o lobį pasilaikyk!“ 22 Bet Abramas tarė Sodomos karaliui: ,,„Aš, pakėlęs ranką, prisiekiu Aukščiausiuoju Dievu, dangaus ir žemės Kūrėju. 23 Nei siūlo galo, nei kurpių dirželio, nei ko nors kito, kas tau priklauso, aš neimsiu, kad nesakytum: „Aš padariau Abramą turtingu! 24 Aš nieko neimsiu, išskyrus tai, ką suvalgė jaunuoliai ir vyrai: Aneras,

1424 80

Eskolis ir Mamrė, kurie žygiavo su manimi; jie tepasiima savo dalį".

Tai pirmas didelis karas aprašytas Šventajame Rašte. Šis karas kilo panašiai kaip ir visi karai. Galingesnieji pavergia silpnesnius ir išnaudoja juos. Išnaudojimas nė vienam nepatinka, jie deda pastangas nusikratyti jungo.

Babilonijos tautelių valdovai — karaliai buvo pavergę Kanaano tauteles. Jos mokėjo duoklę 12 metų. Po to, jos atsisakė ją mokėti. Babiloniečiai rengėsi vienerius metus “karui. 14 metais atžygiavo ir nugalėjo „sukilėlius“. Jie juos žiauriai nubaudė; išplėšė visus turtus ir daugybę

žmonių išsivarė į nelaisvę — vergiją. Kadangi Lotas gyveno jų tarpe, tai paėmė Loto turtą, jo žmones bei jį patį.

Vienas pabėgusiųjų atbėgo pas Abramą hebrajų (svetimtautį) ir pranešė apie nelaimę. Abramas, rodos, ramus žmogus, bet gyvenimo aplinkybėms pasiruošęs, turėjo gerai apmokytą būrį 318 vyrų, daug savo tinkamų vyrų kovai ir sąjungininkų. Jo sutelkta armija, apie 1000 karių, buvo labai mažas skaičius prieš Kedorlaomerąirjo sąjungininkus. Abramas buvo drąsus ir pats vadovavo šitam žygiui. Tikintieji nėra išglebėliai, kaip kas mano, bet tikri karžygiai. Abramui daug padėjo vietos paži- nimas ir geras apskaičiavimas. pulti priešą nakties metu. "Babiloniečiai to visai nelaukė. Galėjo būti, kad apsvaigę

„pergale vadai, buvo girti? Abramas laimėjo pilną pergalę, sugrąžino visą turtą ir išlaisvino žmones. Taip Abramas išgelbėjo ir nedėkingą Lotą.

Abramui sugrįžus iš karo, pasitiko jį Melchizedekas, Salemo (Jeruzalės) karalius, Aukščiausiojo Dievo kunigas. Jis atgaivino( pastiprino) Abramą ir jo karius su duona ir vynu. Jis neaukštino Abramo, kaip paprastai daroma, bet visą garbę atidavė dangaus ir žemės K ūrėjui. Kas gibuvo šis Melchizedekas? Jis minimas Ps 110 4;76,3

61 15,12

ir Žyd 7,1 4. Jis yra palyginamas Kristui. Rabinai savo padavimuose sako, kad jis buvo Nojaus sūnus Semas. Jei taip tikrai buvo, tai Abramas pažino jį iš jaunų dienų.

Pagal anų laikų paprotį, karo nugalėtojui tekdavo visas grobis. Visgi Sodomos karalius drįso prašyti Abramą atiduoti jam žmones. Abramas buvo dėkingas Dievui už pergalę ir neėmė jokio karo grobio. Bet Abramas nenorėjo įvesti naujo papročio; jis sakė, kad su juo žygiavę kariai ir sąjungininkai turi teisę pasiimti savo dalį.

DIEVAS APSIREIŠKIA ABRAMUI 15,4 DIEVAS ATNAUJINA SANDORA ABRAMUI 7-21

1 Po šių įvykių Viešpats prabilo į Abramą regėjime: „Nebijok, Abramai! Aš esu tavo apsauga ir tavo palaima!“ Ps 3,4; 84,12; 119,114. 2 Abramas tarė: „Viešpatie, Dieve! Ką galėtum man duot? Aš neturiu vaikų; mano namų paveldėtojas bus damaskietis Eliezeras. 3 Man nedavei vaikų, ir štai, tarnas paveldės mano turtus". 4 Viešpats atsakė jam: ,,Ne šitas bus tavo tėvonis, bet tas, kuris gims tau". 5 Ir, išvedęs jį laukan, tarė: ,Pažvelk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok žvaigždes! Taip nesuskaičiuojami bus ir tavo palikucnys!“ 1 M 22,17;2 M 32,13;5 M 1,10. 6 Abramas pasitikėjo Dievu, ir Jis pripažino jį teisiu, Rom 43-5; Jok 2,23.

7 Dievas kalbėjo: ,„Aš esu Viešpats, kuris tave išvedžiau iš Kaldėjos miesto Uro, kad tu paveldėtum šitą šalį", 1 M 11,31. 8 Abramas tarė: „Viešpatie, Dieve! Iš kur galiu žinoti, kad ją paveldėsiu?" 2 Ch 20,8; Lk1,18.9 Tada Jis tarė jam: „„Atvesk man trijų metų karvę, ožką, aviną, balandėlį ir jauną karvelį". 10 Abramas, atvedęs visus gyvulius,-perpjovė pusiau ir padėjo kiekvieną gabalą vienas prieš kitą, tačiau paukščių nepjaustė, Jer34,18-19. 11 Plėšrieji paukščiai atskrido prie mėsos, bet Abramas juos nubaidė.

12 Saulei leidžiantis, gilus miegas apėmė Abramą,

1521 82

didelė baimė ir tamsios mintys jį apniko, Job4,13-14. 13 Tada Viešpats tarė Abramui: „Žinok, kad tavo palikuonys bus ateiviai svetimame krašte ir jie vergaus, — bus spaudžiami keturis šimtus metų, 2 M 12,40, Apd7 6. 14 Tautą, kuriai jie vergaus, Aš teisiu. Jie iš ten išvyks su dideliu lobiu, 2 M 3,21-22. 15 O tu ramiai nueisi pas savo tėvus, būsi palaidotas sulaukęs žilos senatvės. 16 Tik ketvirtoji karta sugrįš čia, nes amoritų nusikaltimas dar nėra pilnas“.

17 Nusileidus saulei ir sutemus, štai — rūkstanti krosnis ir ugninis deglas! Jie praėjo pro tų gabalų tarpą. 18 Tą dieną Viešpats padarė su Abramu Sandorą: „Tavo palikuonims duosiu visą šalį nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės: 19 kenitus, kenizitus, kad- monitus, 20 hititus, perisitus, refitus, 21 amoritus, kananitus, girgasitus ir jebusitus", 1 M 10,15-18; 4 M 13,33; 1 M 127.

Po sunkių darbų ir pergyvenimų reikia pailsėti; po to įmanoma daug atidžiau viską apsvarstyti. Abramas nugalėjo babiloniečių karalius, išgelbėjo nelaimingus, jų tarpe ir savo giminaitį Lotą. Po to Abramas pailsėjęs nakties glūdumoje viską ramiai apsvarstė. Kas gi jis yra prieš babiloniečių karalių sąjungą? Jie, gerai pasiruošę, vėl grįš į Kanaaną. Tada ir jam, Abramui, bus galas. Abramą apėmė didelė baimė. O jeigu jis ir ištrūktų iš jų rankų, tai kas jam iš jo gyvenimo ir Dievo pažadų? Jis jau paseno, šeimos nesusilaukė. Tas viskas jį labai slėgė.

Abramas matė regėjimą. Štai, Viešpats tarė jam: „Abrame, nebijok! Aš esu tavo skydas ir atpildas". Taip, Viešpats jį apgins nuo karalių keršto! Bet kas iš jo gyvenimo? Po jo mirties viską paveldės jo vergai. Jo gyvenimas ir pažadai, kuriais jis vylėsi, virs dulkėmis. Viešpats jam atsakė, kad taip nebus, Jis laikys ir įvykdys pažadus. Abramas teišeina iš savo palapinės ir

83 165

tepažvelgia į danguje žėrinčias žvaigždes. Taip didinga bus jo ateitis ir nesuskaitoma daugybė jo palikuonių. Abramo dvasia nurimo ir jis iš naujo pasitikėjo Viešpačiu.

Tau ir man yra pergyvenimų, kurie mus vargina ir slogina. Bet juk ir mes turime Viešpaties Jėzaus pažadus. Visos laikinos bausmės praeis. Viešpats yra mūsų viltis.

Čia yra kitas V iešpaties apsireiškimas Abramui. Anas regėjimas buvo nakties metu, šis yra dieną. Abramas tikėjo Dievo pažadu, bet jis norėjo turėti konkretų ženklą. Paruošimas aukos yra tas pats, kas mūsų laikais sutarties patvirtinimas parašais ir priesaika, Jer 34,18-19. Perp- jauta auka pusiau reiškė skirtingas dvi idėjas; ėjimas viduriu tarp aukų, — pasižadėjimas sutarties laikytis. Kas sutarties nepildys, bus nužudytas, sukapotas. Rytiečiai pildydavo sutartis šventai. Plėšrieji paukščiai reiškė piktojo darbą, kaip Jėzaus prilyginime apie sėklą, kritusią ant tako, kurią sulesė paukščiai. Čia Abramas paukščius nubaidė, jų pragaištingą darbą sutrukdė. Deglai rodė paties Viešpaties sutarties patvirtinimą. Abramo nuogąstis ir miegas nurodė, kad jo palikuonys daug vargs. Čia aiškiai pasakyta, kad Abramo palikuonys vargs 400 metų. Bet Viešpats savo pažadą įvykdys.

ABRAMO IR HAGAROS SŪNUS 16,1-16

1 Abramas su Saraja neturėjo vaikų. Ji turėjo tarnaitę egiptietę, vardu Hagara. 2 Saraja tarė Abramui: „Viešpats sulaikė mane nuo vaikų gimdymo. Imk mano tarnaitę antra žmona! Gal būt per ją aš turėsiu vaikų". Abramas paklausė Sarajos, 1 M 30,39; 1 Kor742. Š 6 Abramui išgyvenus dešimt metų Kanaano šalyje, Saraja, Abramo žmona, savo tarnaitę egiptietę; Hagarą davė savo vyrui Abramui už žmoną. 4 Hagara pastojusi su panieka ėmė žiūrėti į savo valdovę. 5 Tada Saraja tarė Abramui: „Širdgėla, kurią turiu, tegula ant tavęs! Aš pati daviau savo tarnaitę tau į glėbį, tačiau ji, pasijutusi nėščia, su panieka ėmė žiūrėti į mane. Viešpats tebūnie teisėjas tarp

16,16 84

manęs ir tavęs". 6 Abramas tarė Sarajai: ,,Tavo tarnaitė yra tavo rankose. Elkis su ja, kaip tau patinka“. Saraja ėmė ją spausti, ta pabėgo.

7 Viešpaties angelas, radęs ją prie vandens šaltinio dykumoje, prie kelio į Surą, 8 tarė: „Hagara, Sarajos tarnaite, iš kur atėjai ir kur eini?“ Ji atsakė: „Bėgu nuo savo valdovės Sarajos". 9 Viešpaties angelas jai tarė: „Sugrįžk pas savo valdovę ir nusižemink jai. 10 Aš taip padauginsiu tavo palikuonis, kad jų net suskaičiuoti nebus galima. 11 Štai, tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų; tu jį pavadinsi Ismaeliu, nes Viešpats išgirdo tavo skundą. 12

avo sūnus gyvens kaip laukinis asilas; jis bus prieš visus i visi prieš jį; jis nepritaps prie savųjų," 1 M 25,18. 13 IHagara sakė: ,,Tu esi Dievas, kuris mane matei. Aš tikrai mačiau Dievą". 14 Todėl tą šulinį pavadino Berlakai. (Šuliniu Gyvojo ir Matančiojo). Jis yra tarp Kadeso ir Beredo, 1 M 24,62; 25,11.

15 Hagara pagimdė sūnų. Abramas pavadino jį vardu Ismaelis. 16 Sūnui gimus, Abramas buvo aštuoniasdešimt šešerių metų amžiaus. ' 3

Daug kas klausia, kodėl Abramas taip elgėsi. Kristus mokė, kad Dievas nustatė tik vienpatystę. Abramo laikais „dar nebuvo Šventojo Rašto. Mes žinome, kad jau prieš "tvaną buvo praktikuojama daugpatystė. Abramo laikais veikė garsusis Hamurabio įstatymas ( kodeksas). Jis buvo surastas Susos miesto griuvėsiuose 1902 metais. Anais laikais buvo praktikuojama ne tik daugpatystė, bet ir prostitucija, kaip anksčiau minėta. Žmona, turinti vergę, galėjo duoti ją savo vyrui kaip sugulovę. Iš jos gimę vaikai buvo skaitomi žmonos, bet ne vergės vaikais. Tad Saraja ir Abramas elgėsi pagal anų laikų nuostatus. Dievas buvo pažadėjęs Abramui palikuonis, bet nebuvo sakyta, kad jie kils iš Sarajos. Tad Saraja ir Abramas, jausdami savo senatvę ir būdami tikri, kad jie nebesusilauks vaikų,

85 1713 l norėjo jų susilaukti iš Hagaros. Greitai iš to kilo nesusipratimai, barniai, vargai. Hagara pastojus manė, kad ji yra geresnė moteris už Sarają Dievo ir Abramo akyse. Todėl ji niekino Sarają. Saraja kaltino Abramą, žiauriai elgėsi su Hagara. Ta nepakentė to ir pabėgo. Tik angelas ją perkalbėjo tyruose grįžti pas savo šeimininkę. Hagara lenkėsi prieš Viešpatį ir savo šeimininkę. Dievas yra visų žmonių Viešpats, bet žydai turi nesusipratimų dėl Ismaelio su arabais iki mūsų dienų.

VIEŠPATS APSIREIŠKĖ ABRAMUI, PAKEITĖ JO | IR ŽMONOS VARDUS, PAŽADĖJO SŪNŲ 17,1-27' 1 Kai Abramas buvo devyniasdešimt devynerių metų amžiaus, Viešpats pasirodė Abramui ir tarė: „Aš esu | Visagalis Dievas; būk man paklusnus ir teisingas, 1 M 35,11;2 M6,3. 2 Aš sudarysiu Sandorą su tavimi ir labai dauginsiu tavo palikuonis". 3 Abramas puolė kniūpščias, o Dievas kalbėjo: 4 „Štai manoji Sandora su tavimi, tu tapsi daugelio tautų tėvu. 5 Todėl nebesivadinsi „Abramu'; tavo vardas tebūnie „Abraomas, nes tave darau daugelio tautų tėvu, Rom 4,11-17. 6 Taigi, padarysiu tave nepaprastai vaisingą. Iš tavęs kils tautos, ir net karaliai. 7 Aš patvirtinsiuSandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių, kaip amžiną Sandorą, kad būčiau Dievas tau ir tavo palikuonims. 8 Aš duosiu tau ir tavo palikuonims šalį, kurioje dabar esi ateivis, visą Kanaano šalį nuosavybe amžinai, ir būsiu jiems Dievas," 1 M 234; 3527; Žyd 119-16. | 9 Toliau Dievas sakė Abraomui: „Laikyk mano Sandorą; tu ir tavo palikuonys per kartų kartas. 10 Šita yra mano Sandora, kurios jūs privalote laikytis. Kiekvienas vyras jūsų tarpe privalo būti apipjaustytas! 11 Tai tebūnie tarp manęs ir jūsų esančios Sandoros ženklas. 12 Kiekvienas berniukas aštuonių dienų privalo būti apipjaustytas: gimęs namuose ar iš svetimšalio nupirktas, į kuris nepriklauso prie tavo palikuonių. 13 Būtinai privalo

1727 | 86

būti apipjaustytas gimęs tavo namuose ir už pinigus nupirktas. Tuo būdu mano Sandoros ženkląs jūsų kūne tebūnie amžinai. 14 O neapipjaustytas vyras tebūnie išskirtas iš tautiečių tarpo, nes jis sulaužė mano Sandorą".

15 Dievas toliau sakė Abraomui: „Savo žmonos Sarajos, nebevadink ,Saraja', bet „Sara'. 16 Aš ją laiminsiu ir tau duosiu iš jos sūnų. Aš ją taip laiminsiu, kad išjos kils tautos ir tautų karaliai". 17 Tada Abraomas puolė ant žemės ir juokėsi širdyje: ,,Ar šimtamečiui begali kas gimti; arba, ar Sara, sulaukusi devyniasdešimt metų amžiaus, begali gimdyt?" 1 M 18,12; 21,6; Lk 1,18. 18 Abraomas tarė Dievui: ,,Kad bent Ismaelis gyventų Tavo laiminamas!* 19 Bet Dievas atsakė: „Tikrai tavo žmona Sara pagimdys sūnų ir tu jį pavadinsi Izaoku! Aš sudarysiu su juo amžiną Sandorą jo palikuonims, 1 M 26,3. 20 OdėlIsmaelio, Ašišklausiau tave! Ašjį laiminsiu ir padarysiu vaisingą ir nepaprastai dauginsiu: jis bus dvylikos kunigaikščių tėvas, ir padarysiu iš jo didelę tautą, 1 M 16,10; 21,13-18; 25,16. 21 Tačiau savo Sandorą darysiu su Izaoku, kurį Sara pagimdys šiuo laikų kitais metais". 22 Baigęs kalbėti su juo, Dievas pasišalino, 1 M 35,13.

23 Tada Abraomas ėmė savo sūnų Ismaelį ir visus jo namuose gimusius ir už pinigus įsigytus, kiekvieną vyrą apipjaustė tą pačią dieną, kai Dievas su juo kalbėjo. 24 Abraomas buvo apipjaustytas devyniasdešimt devynerių metų, 25 ojo sūnus Ismaelis — trylikos metų. 26 Tą pačią dieną buvo apipjaustytas Abraomas ir jo sūnus Ismaelis, 27 visi i0 namų vyrai, gimusieji jo namuose ir už pinigus įsigytieji.

Isameliui gimus, po trylikos metų Viešpats vėl apsireiškė Abraomui. Viešpaties apsireiškimai ir ypatingi palaiminimai nėra kasdien. Čia Viešpats apsireiškė ne Elohimo ir ne Javės vardu, bet Elšadai vardu — Visgalis.

87 a

Šiuo apsireiškimu Viešpats pakartojo kai ką to, ką pirmiau buvo pažadėjęs; duoti Kanaano kraštą Abraomo palikuonims. Bet Jis pažadėjo ir daug naujo. Iš Abraomo kils ne viena tauta, bet daugelis tautų ir karalių. Jis bus daugelio tautų tėvas. Tad ir jo vardas pakeičiamas iš Abramo į Abraomą. Abraomas tapo ne tik tautų, bet ir tikinčiųjų tėvu.

Dievas įsakė Abraomui, kaip Sandoros ženklą įvesti apipjaustymą. Visi vyrai iš Abraomo giminės, o taip pat ir įsigyti vergai, privalo būti apipjaustyti. Ateityje berniukai po gimimo aštuntąją dieną turi būti apipjaustomi. Kas nebus apipjaustytas, tą privalo pašalinti iš tautos.

Be to, Visagalis pranešė, kad Sara pagimdys sūnų. Iš jos palikuonių kils tautos ir karaliai. Tad jos vardas pakeičiamas iš Sarajos į Sarą — kunigaikštytė. Abraomui tai buvo nepaprasta laimė. Jis krito veidu ant žemės ir juokėsi, džiaugėsi. Jis tikėjo Visagalio pažadais ir tuojau, tą pačią dieną, apipjaustė visus savo vyrus, Isamelį ir pats save.

VIEŠPATS APLANKO ABRAOMĄ I1š!-15 SODOMOS SUNAIKINIMO APREIŠKIMAS 16-19, ABRAOMO MALDA 20-33

1 Viešpats pasirodė Abraomui prie Mamrės ąžuolų, kai jis sėdėjo palapinės prieangyje pačioje dienos kaitroje. 2 Jis, pakėlęs akis, pamatė tris vyrus, stovinčius prieš jį. Jis skubėjo iš palapinės ir, nusilenkęs iki žemės, Žyd 13,2 3 tarė: „Mano Viešpatie, jei radau malonę Tavo akyse, prašau, neaplenk savo tarno! 4 Leiskite atnešti kiek vandens nusiplauti kojoms; pailsėkite po medžiu, 5 kol atnešiu duonos kąsnį jums pasistiprinti. Po to galėsite toliau keliauti, nes tam juk atėjote". Jie tarė: ,,Daryk taip, kaip sakei!" 6 Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir tarė: „Skubiai suminkyk tris saikus smulkių miltų ir iškepk papločių“. 7 Abraomas nubėgo pas gyvulius ir, paėmęs rinktinį veršiuką, padavė tarnui, o tas skubėjo jį

1824 88

paruošti. 8 Jis ėmė sviesto, pieno ir veršiuką, kurį tarnas buvo paruošęs, ir patiekė jiems. O jis pats, jiems valgant, stovėjo prie jų po medžiu.

9 Jie paklausė jį: ,,Kur yra tavo žmona Sara?“ Jis atsakė: ,,Palapinėje“. 10 Vienas iš jų tarė: „Aš tikrai sugrįšiu pas tave kitais metais šiuo laiku, ir tavo žmona Sara turės sūnų!" Tuo tarpu Sara klausėsi palapinės prieangyje, 1 M 17,19; Rom 99. 11 Abraomas ir Sara buvo seni, sulaukę žilos senatvės. Sarai buvo pasibaigęs gimdymo laikotarpis. 12 Sara savyje juokėsi: „Būdama pasenusi ir mano viešpačiui esant senam, argi dar patirsiu Dievo malonės?" 1 M 17,17; 1 Pt346. 13 Viešpats tarė Abraomui: „Kodėl Sara juokėsi galvodama: „Ar aš iš tikrųjų gimdysiu pasenusi?" 14 Ar kas nors Viešpačiui negalima? Kitais metais, šiuo laiku, Aš sugrįšiu pas tave. Tada Sara turės sūnų!" Lk 1,37. 15 Sara gynėsi: Aš nesijuokiau", nes ji buvo išsigandusi. O Jis tarė: „Ne! Tu juokeisi!"

16 Po to tie vyrai pakilo ir ėjo Sodomos link, o Abraomas ėjo su jais, norėdamas juos palydėti. 17 Viešpats tarė: „„Ar Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryt? 18 Juk Abraomui tikrai lemta tapti didele ir ga- linga tauta; jame bus palaimintos visos tautos, 1M123. 19 Aš išrinkau jį, kad jis įsakytų savo sūnums ir savo namams saugoti Viešpaties kelią, vykdant teisingumą ir teisę, kad Viešpats ištesėtų Abraomui, ką Jis kalbėjo apie ji, 5 M 6,7; 3246. 20 Viešpats tarė: „Sodomos ir Gomoros kaltė yra didelė, o jų nuodėmė, iš tiesų, yra labai sunki, 1 M 19,13. 21 Aš nuvyksiu ir pažiūrėsiu, ar jų nusikaltimai atitinka jų darbams. Aš sužinosiu!" 1 M 115; Ps 34,16-17.

22 Tie vyrai ėjo toliau, o Abraomas pasiliko bestovįs Viešpaties akivaizdoje, 1 M 19,1. 23 Abraomas priartėjęs tarė: „Ar tikrai sunaikinsi teisųjį kartu su nusikaltėliu? 4 M 16,22;2 Sam 24,17. 24 Galbūt, penkiasdešimt teisiųjų yra mieste. Ar tikrai šunaikinsi ir neatleisi tai vietovei dėl

89 1833

penkių dešimčių teisiųjų 25 Tai nėra Tavo būdas, nužudyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį, „kaip piktadaris! Ar visos žemės Teisėjas nesilaikys teisumo?" 26 Viešpats tarė: „Jei Sodomos mieste rasiu penkiasdešimt teisiųjų, tai atleisiu visai vietovei", IZ65 8; Mt 24.22: Ez22,30. 27 Abraomas atsakė: „Štai, išdrįsau kalbėti Viešpačiui, nors esu dulkės ir pelenai. 28 Galbūt, ligi penkiasdešimt teisiųjų trūks penkių. Ar dėl penkių sunaikinsi visą miestą? Jis tarė: ,„Nesunaikinsiu, jei ten rasiu keturiasdešimt penkis“ 29 Abraomas toliau kalbėjo: „Galbūt ten atsiras tik keturiasdešimt?“ Jis atsakė: „Dėl keturiasdešimt nesunaikinsiu." 30 Tada jis tarė: „„Nesirūstink, Viešpatie, jeigu drįstu kalbėti: „Galbūt, ten atsiras tik trisdešimt'/* O Jis atsakė: „Nieko nedarysiu, jei ten rasiu trisdešimt". 31 Abraomas vėl klausė: „„Drįstu kalbėti Viešpačiui, galbūt ten atsiras dvidešimt!" O Jis tarė: ,,Nesunaikinsiu ir dėl dvidešimt." 32 Tada jis tarė: ,,Nesirūstink, Viešpatie, jei išdrįstu dar kartą kalbėti, galbūt ten atsiras dešimt?" O Jis atsakė: „Nesunaikinsiu ir dėl dešimties". 33 Viešpats, baigęs kalbėti su Abraomu, nuėjo, o Abraomas sugrįžo į savo vietą.

Dangiški svečiai aplankė Abraomą kasdieniškame gyvenime. Abraomas juos pasitiko ir nuoširdžiai priėmė. Jėzus priėmė žmogiškąjį kūną ir gyveno tarp mūsų. Angelai dažnai pasirodydavo žmogiškame pavidale. Anais laikais nebuvo jokių viešbučių nei motelių,.. bet svečiai buvo nuoširdžiai priimami. Malonus sveičių priėmimas, vaišingumas, žinomas ir mums lietuviams, dabar ir mūsų tėvų ir senelių laikais. Artimuose Rytuose svečių priėmimas yra religinio pobūdžio. ,

Labai greit buvo paruoštas valgis. Vienas keliautojas pasakojo, kaip jis sutiko kerdžių, kuris jį priėmė nakvynei. Iki juodu nuo avių būrio į namus atjojo,

1833" 90

šeimininkas jodamas nulupo aviai kailį ir ją paruošė virimui. O šeimininkė greitai išvirė avieną ir patiekė vakarienei.

Bevalgant paaiškėjo, kad svečiai yra dangiški. Jie žinojo Abraomo žmonos vardą, girdėjo jos juoką, pakartojo pažadą, kad už metų Sara turės sūnų.

Abraomas suprato, kad jo svečiai yra dangiški; jie viską žino ir jam kai ką pasakė. Abraomas juos gerbė ir prieš juos žeminosi. Svečiai atliko pareigą, pranešė Abraomui, kad už metų jis turės sūnų, ir išėjo: Abraomas palydėjo juos. Viešpats priminė, kad Abraomo palikuonys bus gausūs; Abraomas juos mokys siekti Viešpaties kelių; per jį bus palaimintos visos tautos. Tai kodėl nepasakyti Abraomui, ką Viešpats mano daryti artimoje ateityje? Dievas dažnai apreiškia tikintiesiems daugiau negu pasaulio išminčiai žino.

Abu angelai vyko toliau, o Viešpats liko su Abraomu. Abraomas buvo arti Viešpaties. Gal mes pasakytume: „Nuoširdžiai meldėsi". Viešpats priminė, kad Sodomos ir Gomoros nusikaltimai yra labai dideli. Nuo tvano buvo praėję apie 400 metų, Semas dar buvo gyvas, kuris tvaną pergyveno. Ak, kaip greit žmonės užmiršta Dievo bausmę ir įspėjimus! Iš Viešpaties išsireiškimo, Abraomas suprato, kad Sodomai ir apylinkei gręsia pavojus. Abraomas galvojo apie savo giminaitį Lotą ir tikėjo, kad ten yra daug gerų, tikinčių Dievą žmonių, mažiausia 50. Visagalis Viešpats yra teisus, geras, atleidžiąs nusikaltimus. Jis visatos Valdovas, nenori nei vieno pražudyti. Abraomas pradėjo melstis. Tai pirmą kartą malda minima Šventajame Rašte. Dievas apreiškia tikintiesiems gera ir bloga. Jie gali melstis. Abraomas neturėjo galimybės pranešti apie gresiantį pavojų Lotui, nei ten esantiems gyventojams, bet jis galėjo melstis už juos. Minėta malda aprašyta lyg pokalbis su Dievu. Kartais maldojetampa kai kas visai aišku. Dievas atsako į maldą.

91 19,16

LOTO IŠGELBĖJIMAS, SODOMOS SUNAIKINIMAS 19,1-38 1 Kai tuodu angelai vakare atėjo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės, 1 M 18,22. 2 Jis tarė: „Mano viešpačiai, prašau, užsukite į savo tarno namus ir pernakvokite, nusiplaukite kojas; anksti atsikėlę, galėsite eiti savo kelių". Jie atsakė: ,,Ne, mes nakvosime aikštėje." 3 Jis taip labai maldavo juos, kad jie užsuko pas jį ir įėjoį jo namus. Jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintų pyragaičių; ir jie valgė.4 Jiems dar neatsigulus, Sodomos miesto vyrai, jauni ir seni, apsupo namus, šaukdami 5 Lotą, klausė: „Kur yra tie vyrai, kurie šįvakar atėjo pas tave? Išvesk juos laukan, kad juos pažintume“. 6 Lotas išėjo pas juos į prieangį ir, užrakinęs duris, 7 tarė: „Mano broliai, prašau, nesielkite taip piktai! 8 Ašturiu dvi jaunas dukteris. Leiskite man jas išvesti pas jus ir darykite su jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie juk yra po mano stogu" .9 Bet jie tarė: „Šalin! Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau negu su jais.“ Jie veržėsi prie Loto, norėdami išlaužti duris, 2 Pt 2,78. 10 Tačiau vyrai savo rankomis įtempė Lotą į namą ir užrakino duris. 11 O tie, kurie buvo lauke, visi apako; maži ir dideli nebesurado durų,2 Kar6,18. 12 Lotui juodu tarė: „Ar turi čia ką nors iš savųjų: žentus, sūnus, dukteris? Išvesk juos iš šios vietos! 13 Mes rengiamės sunaikinti šitą vietą, kadangi jų blogų darbų garsas pasiekė Viešpatį ir Jis mus siuntė ją sunaikinti, 1 M 18,20. 14 Lotas išėjęs kalbėjo būsimiems žentams, kurie norėjo vesti jo dukteris: „Išeikite iš šios vietos, nes Viešpats rengiasi sunaikinti miestą." Bet žentams atrodė, "kad jis juokauja, 4 M 1621. 15 Išaušus angelai liepė Lotui skubėti: „Imk žmoną ir „dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėtė šunaikinti baudžiant miestą". 16 Bet jis delsė. Tada tie vyrai nutvėrė

1933 92

jį už rankos, jo žmoną ir abi dukteris, nes Viešpats jų pasigailėjo, ir išvedę. paleido už miesto ribų. 17 Išvedę juos, tarė: „Gelbėkite savo gyvybę Nežiūrėkit atgal ir nesustokit kur nors apylinkėje! Gelbėkitės bėgdami į

kalnus, kad nežūtumėte!“ Mt 24,16. 18 Lotas jiems atsakė: „O ne, mano viešpačiai! 19 Aš, tavo tarnas, radau malonę tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, išlaikydamas miano gyvybę. Nepajėgiu gelbėtis, bėgdamas į kalnus. 20 Šitas miestas yra arti, ten galiu nubėgti — jis yra mažas ir aš jame išsigelbėsiu.." 21 Jis tarė jam: „Išgirdau tavo pageidavimus ir nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbėjai. 22 Skubiai gelbėkis, bėk, nes nieko negaliu daryti, kol nuvyksi ten". Todėl tą miestą pavadino Zoaru. 23 Saulei tekant, Lotas įėjo į Zoarą.

24 Tuomet Viešpats siuntė ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų, 5 M 2922; Ps 116; Am4,11; Lk 17,29; 2 Pt 26; Iz 19-10; 13,19. 25 Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus. 26 Bet jo žmona pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu, Lk 17,32. |

27 Anksti rytą Abraomas atėjo į tą vietą, kur jis stovėjo Viešpaties akivaizdoje, 28 pažvelgė Sodomos ir Gomoros link ir į visą apylinkę; jis matė kylančius aukštyn dūmus, kaip iš krosnies.

29 Dievas, sunaikinęs tos apylinkės miestus, atsiminė Abraomą ir išvedė Lotą iš pražūties; sugriovė miestus, kuriuose jis gyveno.

30 Lotas ir jo abi dukterys išėje iš Zoaro, apsigyveno kalnuose, nes jis bijojo gyventi Zoare. Jie apsigyveno oloje. 31 Tada vyresnioji tarė jaunesniajai: ,;/Mūsų tėvas senas ir krašte nebeliko vyro, kuris pagal viso pasaulio paprotį, galėtų su mumis sukurti šeimą. 32 Eikš, nugirdykime vynu savo tėvą ir atsigulkime prie jo, kad iš tėvo susilauktume palikuonių!" 2 M 18,7. 33 Jos tą naktį nugirdė vynu savo tėvą. Po to vyresnioji praleido naktį su

"savo tėvu, o tas nežinojo, kada ji atsigulė, nė kada

93. 19 48

. atsikėlė. 34 Sekančią dieną vyresnioji tarė jaunesniajai: „Aš praėjusią naktį gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šiąnakt. Po to eik, atsigulk prie jo, kad iš savo tėvo susilauktum palikuonį!" 35 Taigi, jos ir kitą naktį nugirdė vynu tėvą. Paskui jaunesnioji praleido naktį su juo, o jis

„nežinojo, kada ji atsigulė, nė kada atsikėlė. 36 Taip abi Loto dukterys pastojo nuo savo tėvo: 37. "Vyresnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Moabu. Jis'yta ligi šiol tebegyvenančių moabitų tėvas, 5 M 29. 38 J aunesnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Amonu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių amonitų tėvas, 5 M 2,19. i

Negyvoji jūra yra apie 60 km ilgio ir 17 km'pločio. Šiaurėje ji apie 300 m gilumo, o pietuose — apie 10 m. 19244 m. archeologai rado arti Negyvosios jūros pietrytiniame krante mūro siena aptvertos vietovės griuvėsius. Jie nustatė, kad vietovė apie 2000 m. pr. Kr. buvus gausiai apgyventa, bet staiga ištuštėjusi, atrodo, dėl kokios tai katastrofos. Pirmiau kraštas buvo derlingas,

"bet staiga gamta pasikeitė ir kraštas sunyko. Ten yra daug limpančios alyvuotos juodos masės, druskos ir sieros. Daugelis archeologų ir Šventojo Rašto tyrinėtojų mano, kad Sodomos ir Gomoros miestai buvo Negyvosios jūros pietiniame pakrašty. Galėjo įvykti sieros ir druskos mišinio sprogimas ir iš oro kristi ugnies lietus. Šventasis Raštas sako, kad apie 2000 m pr..Kr., Abraomo laikais, Sodoma ir apylinkės miestai buvo sunaikinti.

Vakaro metu du angelai atėjo į Sodomą. Lotas buvo aikštėje prie miesto vartų. Senovėje prie miesto vartų būdavo turgaus aikštė, kur visi miesto reikalai buvo aptariami ir vyko teismai. Lotas buvo ten ir pamatė du ateinančius jaunuolius (angelus). Jis pasitiko juos, mandagiai pasveikino ir pakvietė nakvynei. -Juodu nenorėjo kvietimo priimti, bet pagaliau sutiko. Dar neatsigulus, susirinko prie Loto namų miesto vyrai ir

19 38 94

norėjo ateivius išniekinti. Pasirodė, kad apie sodomiečius „kilęs šauksmas" yra teisingas. Jie yra visai suniekšėję. Lofas drąsiai gynė ateivius, laikydamasis anų laikų papročio; jis statė savo gyvybę už svečius į pavojų ir aukojo dukterų garbę. Daug kas kaltina Lotą, kad jis, atsiskirdamas nuo Abraomo, pasirinko geriausią vietą, draugavo so sodomitais, vadino juos „broliais“, nepaveikė jų į gerąją pusę, aukojo dukterų garbę ir t.t. Šventasis Raštas nedangste piktybių ir geriausių žmonių. Nojus ir Abraomas irgi padarė klaidų. Apaštalas Petras sako, kad Lotas buvo teisus ir jį vargino Sodomos žmonės, 2 Pt 2,7.

Lotas suprato, kad jo svečiai yra angelai, tikėjo ką jie sakė ir vykdė jų įsakymą. Lotas kalbėjo jaunuoliams, kurie norėjo vesti jo dukteris, apie miesto sunaikinimą ir patarė jiems gelbėtis, skubėti, bėgti iš miesto. Netikin- tiems jaunuoliams atrodė Lotas lyg koks juokdarys. Angelai liepė Lotui ir jo artimiesiems skubėti, palikti miestą. Lotas visai pasimetė. Jis nebesugebėjo blaiviai galvoti nei elgtis. Žmonės dažnai taip elgiasi didelio pavojaus metu. Angelai prievarta paėmė už rankų ir išvedė Lotą, jo žmoną ir dukteris. Visas jų turtas liko mieste. Angelai įsakė bėgti į kalnus. Lotas prašėsi į Soaro miestelį.

Mano vaikystėje sudegė kaimyno tvartas su visais gyvuliais. Žmonės pasakojo girdėję kitame kaime, už trijų kilometrų, gyvulių baubimą ir žviegimą. Tai kas dėjosi kai keli miestai vienu kartu ugnyje žuvo! Nenuostabu, kad Loto žmona atsigręžė pažiūrėti kas dedasi. Viešpaties įsakymo reikia klausyti. Loto žmonos žuvimas yra mums įspėjimas, Lk 17,32. Negyvosios jūros pietiniame krante yra keli druskos stulpai vadinami „Loto žmona“. Negyvoji jūra yra tikrai negyva. Joje negyvena žuvys; vėjas nesukelia joje vandens bangų. Vanduo yra toks sunkus, kad ii nemokantis plaukti neskęsta.

Kai Abraomui Viešpats pranešė apie Sodomos ir kitų

95 205

. miestų sunaikinimą, jis, sugrįžęs namo, ne tik mąstė apie tai, bet greičiausia ir nakties metu meldėsi. Abraomas anksti rytą nuėjo į tą vietą, kurioje jis vakar kalbėjo su Viešpačiu. Jis pažvelgė į Sodomos apylinkę, kuri buvo taip derlinga ir graži, kaip Dievo sodas (Edenas). Dabar visą apylinkę dengė dūmai. Lotas buvo išgelbėtas, bet kraštą Viešpats sunaikino.

Lotas pasirinko Soaro miestelį išsigelbėjimui, bet bijojo gyventi jame. Jis išvyko į kalnus gyventi, į kuriuos nenorėjo vykti angelams liepiant. Čia jis gyveno su savo dukterimis kalnų oloje. Nelaimės metu ir mūsų laikais tenka kai kam taip gyventi. Atrodo, kad Lotą ir jo dukteris taip paveikė Sodomos apylinkės sunaikinimas, jog jiems atrodė, kad visas pasaulis sunaikintas. Juk jis galėjo susirasti Abraomą. Jis tikrai būtų padėjęs jam prasigyventi. Dūkterys kalbėjo, kad krašte nebeliko vyrų, kurie galėtų jas vesti.

Lotas ir jo dukterys labai nusikalto. Pats gėrimas svaiginančių gėralų yra nusikaltimas. Iš jo dažnai kyla daug kitų nusikaltimų. Loto dukterys nenorėjo paleistuvauti. Jos tik norėjo tapti motinomis, išlaikyti giminę. Pirmoji savo sūnų pavadino Moabas — Iš Tėvo, o jaunesnioji Amonas — Tėvo Sūnus. Šios tautos daug kariavo prieš izraelitus.

ABIMELEKAS PAIMA ABRAOMO ŽMONĄ, DIEVO ĮSPĖTAS JA GRĄŽINA 20,1-18

1 Iš ten Abraomas traukė toliau į pietų šalį ir apsigyveno Gerare tarp Kadeso ir Suro, 1 M 12,9-10; 26,1. 2 Abraomas kalbėjo apie savo žmoną Sarą: „Ji yra mano sesuo". Tada Abimelekas, Geraros karalius, paėmė Sarą.3 Bet Dievas sapne pasirodė Abimelekui ir tarė: „Tu mirsi dėl moters, kurią paėmei, nes ji yra ištekėjusi moteris". 4 Abimelekas dar nebuvo jos palietęs. Jis tarė: „Ar nužudysi ir niekuo kaltą? 5 Argi Abraomas man nesakė: „Ji yra mano sesuo? Ir ar ji pati nesakė: „Jis yra

20.18 96

mano brolis?* Nekalta širdimi ir tyromis rankomis tai padariau". 6 Dievas tarė jam sapne: „Aš žinau, kad tai darei nekalta širdimi, todėl tave sulaikiau, kad nenusidėtum ir jos nepaliestum. 7 Taigi, dabar sugrąžink vyrui žmoną, nes jis yra pranašas. Jis tesimeldžia už tave, kad išliktum gyvas. O jei nesugrąžinsi, tai žinok, kad tikrai mirsi su visais savaisiais!" Ps 105 15.

8 Abimelekas, atsikėlęs anksti rytą, sušaukė visus savo tarnus ir papasakojo jiems sapną. Vyrai labai nusigando. 9 Abimelekas pasikvietė Abraomą ir jam tarė: „Ką mum padarei! Ir kuo aš nusidėjau, kad užtraukei man ir mano karalystei tokią didelę nuodėmę! Tu pasielgei su manimi taip, kaip nesielgiama". 10 Abimelekas tęsė toliau: „Ką galvojai taip darydamas?" 11 Abraomas atsakė: „Aš galvojau, kad šitoje šalyje nėra Dievo baimės, ir dėl mano žmonos jie užmuš mane. 12 Bet ji, iš tikrųjų, yra mano sesuo: mano tėvo duktė, tik ne mano motinos; ir aš ją vedžiau. 13 Kai Dievas mane vedė iš mano tėvo namų, aš jai tariau: Padaryk man tą malonę: visur, kur nuvyksime, sakyk apie mane: „Jis yra mano brolis'.* 14 Abimelekas davė Abraomui avių, raguočių, tarnų bei tarnaičių, ir sugrąžino jam jo žmoną Sarą. 15 Abimelekas tarė: „Štai mano kraštas tau atviras; įsikurk kur tau patinka!“ 16 O Sarai jis tarė: „Aš daviau tavo broliui tūkstantį sidabrinių. Tebūnie tai pateisinimas tau ir taviesiems prieš kitus, kad esi nekalta. 17 Abraomas meldė Dievą ir Jis pagydė Abimeleką, jo žmoną ir tarnaites taip, kad jos gimdė. 18 Viešpats buvo padaręs nevaisingomis visas moteris Abimeleko namuose dėl Abraomo žmonos Saros.

Šis epizodas yra labai panašus kaip 1 M 12 skyriuje apie Abraomą Egipte. Šiuo laikū Sara jau buvo 90 metų. Tad daugelis Šventojo Rašto aiškintojų mano, kad šis įvykis turėjo būti anksčiau. Gal ir taip? Šventojo Rašto

97 217

"autoriai ne visados laikėsi chronologijos.

Abraomas keliaudavo iš vienos vietos į kitą. Kartą jis nuvyko arti Viduržemio jūros, prie Gazos. Vietos (Miesto) karalius Abimelekas apgaule paėmė Sarą (2 skirsnelis) į savo haremą. Bet Dievas sapne perspėjo Abimeleką grąžinti Sarą Abraomui ir pranešė, kad jis yra pranašas. Toks pranašas Abimelekui tikrai nepatiko. Rytą Abimelekas papasakojo savo žmonėms, ką jam Dievas pranešė sapne. Abimelekas, pasišaukęs Abraomą, apkaltino jį, dėl Saros paėmimo bausmė grėsė visai šaliai. Dėl karalių, vadų dažnai nukenčia visas kraštas. Abraomo pasiteisinimas buvo — jis manęs, kad čia žmonės netiki Dievą ir jį užmuš dėl jo gražios žmonos. Jis net pasakė, kad juodu su Sara susitarė meluoti, kai jam Dievas įsakė išvykti iš savo gimtinės. Čia Abraomas ir Sara parodomi visą laiką nepasitikį Dievu; jie manė, kad visi žmonės yra niekšai.

Kas gi yra žmogus? Kas tikintis žmogus? Jei Dievo malonė jo nelaiko, tai jis, žmogus yra tikrai niekšas; Dievo malonė didinga. Dievas įsakė Abraomui melstis už Abimeleką. Abraomas meldėsi. Dievas išklausė maldą. Abimelekas leido Abraomui gyventi savame krašte ir davė jam daug dovanų, kaip atpildą už Sarą. Taip pagal anų laikų paprotį buvo atstatyta Saros garbė.

IZAOKO GIMIMAS :21,15 ISMAELIO IŠSIUNTIMAS: 9-21,----

ABRAOMO ĮTAKA KAIMYNAMS 22-34 vicspais aplankė Sarą ir įvykdė, ką jai buvo „pažadėjęs, 1 M 18,10. 2 Sara pastojo ir, sulaukus žilos senatvės, Abraomui pagimdė sūnų, apie kurį Dievas buvo kalbėjęs, Žyd 11,11. 3 Abraomas pavadino gimusį sūnų Izaoku, 1 M 17,19. 4 Izaokas, pagal Dievo įsakymą, aštuonių dienų buvo apipjaustytas, 1 M 17,11-12.5 Tada Abraomas buvo šimto metų, I M 17,17; Rom4,19.6 Sara tarė: „Dievas man suteikė džiaugsmo, o kitiems — juoko, 1 M 18.12. 7 Kas būtų tikėjęs, kad Sara maitina kūdikį,

21,24 98

pagimdžiusi jį Abraomui sulaukus žilos senatvės?"

8 Kai vaikas paaugo ir motina jį nustojo maitinti, Abraomas tą: dieną iškėlė didelį pokylį. 9 Sara matė egiptietės Hagaros sūnų, kurį ji pagimdė Abraomui, erzinantį Izaoką. 10 Ji tarė Abraomui: „Išvaryk šitą tarnaitę ir jos sūnų! Jis nebus tėvonis drauge su mano sūnumi, Izaoku", Gal 4,30. 11 Šitas žodis labai nepatiko Abraomui. 12 Tačiau Dievas tarė Abraomui: ,Nesisielok dėl berniuko ir dėl tarnaitės! Visa, ką Sara tau sako,

“ klausyk jos! Nes per Izaoką favo vardu bus pavadinti palikuonys, Rom 9,78; Žyd 11,18. 13 Bet ir tarnaitės sūnų padarysiu didelės tautos tėvu, nes jis yra tavo palikuonis", 1 M 17,20. 14 Abraomas, atsikėlęs anksti rytą, ėmė duonos bei odinę vandens ir davė Hagarai, uždėdamas jai ant pečių, atidavė vaiką ir ją išleido. Ji išėjusi klaidžiojo Bersebos dykumoje. 15 Išsibaigus vandeniui odinėje, ji paliko vaiką po vienu krūmokšniu. 16 Paėjusi atsisėdo priešais jį lanko šūvio atstume. Ji sakė:

„Negaliu matyti mirštantųįų vaiką!“ Paliktas vaikas graudžiai verkė. 17 Dievas išgirdo berniuką verkiant, ir

Dievo angelas iš dangaus tarė Hagarai: „Kas tau Hagara?

Nebijok! Dievas išgirdo berniuko balsą. 18 Kelkis, imk

berniuką ir laikyk jį tvirtai savo rankose, nes Aš jį darysiu didele tauta!" 19 Dievas atvėrė jai akis, ir ji pamatė šulinį.

Nuėjusi pripildė odinę vandens ir pagirdė berniuką, 20

Dievas buvo su juo; jis užaugo, gyveno dykumoje, tapo

šauliu, lankininku. 21 Jis, gyvendamas Parano dykumo-

je, vedė; jo motina parinko jam žmoną iš Egipto šalies, I

M 163.

22 Anuo metu Abimelekas ir jo kariuomenės vadas Pikolis kalbėjo Abraomui: „Dievas yra su tavimi visuomet, 1 M 26,26. 23 Dabar, tad prisiek Dievu, kad nekenksi nei man, nei mano vaikams beijų palikuonims, o būsi ištikimas, man ir kraštui, kuriame gyveni kaip ateivis!" 1 M 20,15. 24 Abraomas atsakė: „Prisiekiu“, 1 M 2615-18.

99 2134

„2$ Tačiau Abraomas priminė Abimelekui šulinį, kurį "Abimeleko tarnai buvo pasigrobę. 26 Abimelekas atsakė: „Aš.nežinau, kas tai padarė. Tu man nieko nesakei, aš nieko apie tai negirdėjau iki šios. dienos". 27 Abraomas "davė Abimelekui avių ir raguočių, irjuodu padarė sutartį. 28. Abraomas paskyrė septynis ėriukus. 29 Abimelekas "klausė Abraomo: „Ką gi reiškia šie septyni ėriukai, kuriuos man paskyre??“ 30 Jis atsakė: „Tuos septynis ėriūkus turi priimti iš manęs, kaip įrodymą, kad aš iškasiau šitą šulinį“.31 Ta vieta buvo pavadinta Berseba, nes ten jie abu prisiekė, 1 M 2633. 32 Taip juodu padarė sutartį Berseboje. Abimelekas ir jo kariuomenės vadas Pikolis sugrįžo į i filistėnų kraštą. 33 Abraomas pasodino "tamarisko mėdį Berseboje ir ten 'šaukėsi Viešpaties, "Amžinojo Dievovardo,1 M 128; 124028; Rom 16,26.34 „Abraomas syvėnė = laiką Mao krašte.

»

Isakas seniai. būvo Dievo žadėtas. bė) jo gimimo reikėjo ilgai laukti. Ar nepanašu su Jėzumi? Išganytojas labai seniai'buyvo pažadėtas, bet Jis gimė tada, kai atėjo Dievo paskirtas laikas. Viskas įvyksta tik tada, kai ateina Dievo numatytas laikas, o ne tada, kada mes norime.

Jo vardas tzaokas — Juokas. Šis vardas labai tiko jam. Jo gimimu džiaugėsA braomas, 1 M 17,17 juokėsi Sara, Ismaelis i ir visi kaimynai. Ypatingai Sara buvo labai laimingą jo gimimu. 4

Izaoko gimimas, žmogiškai galvojant, buvo negalimas. Argi, žmogiškai galvojant) Jėzaus Dievo Sūnaus, gimimas buvo galimas? Taipgi ar žmogiškai imant, gali Šventoji Dvasia veikti žmogų, angelai saugoti jį, nusikaltėliui būti atleistos nuodėmės?

Kokie nuostabūs Viešpaties keliai! Izraelitų. vaikai buvo atpratinami nuo motinų 3 metų.

Kai Ismaelis buvo 15 metų, Izaokas buvo 3 metų. Ismaelis buvo grubus, storžievis, = erzino mažą Izaoką,

21,34 100

pajuokė jį. Sara tai matė. Jos motiniška širdis negalėjo to pakęsti. O gal tai buvojos nujautimas, kad iš šių vaikų kils skirtingos tautos? Sara reikalavo iš Abraomo pašalinti Hagarą ir Ismaelį. Ką gi Abraomas turėjo daryti? Juk ir Ismaelis buvo jo vaikas! Nakties metu Dievas kalbėjo Abraomui. Abraomas suprato Dievo kalbą. Dievas pasakė Abraomui, kad duotas pažadas bus išpildytas Izaokui. Bet Jis laimins ir Ismaelį. iš jo kils didelė tauta. Tačiau Abraomas privalo pašalinti iš savo namų vergę Hagarą ir jos sūnų Ismaelį. Apaštalas Povilas, Gal4,21- 31 kalba apie Hagarą ir Sarą palyginimu.

Abraomas pakluso Viešpačiui, tuojau įvykdė Dievo įsakymą. Reikia manyti, kad Abraomas padarė tam tikrą planą Hagarai: kur eiti, kur gyventi; parūpino jai pragyvenimą. Hagara greit pasimetė tyruose, išleido visus išteklius ir atsirado prie Bersebos. Čia yra septyni šuliniai — oazės; kur ilgesnį laiką gyveno Abraomas, Izaokas ir Jokūbas.

Hagarai klaidžiojant po tyrus, Ismaelis susirgo. Ji

"buvo bejėgė jam suteikti pagalbą. Jos motiniška širdis, nepernešdama sūnaus kančių, paliko jį po krūmokšniu. Verkė motina, o vaikas šaukė. Kai žmogus būna beviltiškoj padėtyje, dažnai Dievas padeda. Šiuo atveju Dievas siuntė angelą. Tas atvėrė Hagarai akis. Ji pamatė visai arti 0azę — šulinį. Angelas taip pat jai pranešė, kad iš Ismaelio kils didelė tauta, Dievas laimins jį. Dievas rūpinasi visomis tautomis, ne vien išrinktąja tauta.

Abimelekas ilgą laiką stebėjo Abraomo gyvenimą ir priėjo išvados, kad Abraomas, Dievo pranašas, kuris kartą jam melavo, yra teisus vyras. Nors jis yra svetimšalis, bet ateityje jis gali turėti labai didelę įtaką kraštui, tad reikia su juo sudaryti sutartį. Abimelekas su savo kariuomenės vadu atvyko pas Abraomą ir pasiūlė tartis draugiškai. Abraomas sutiko.

Šiltuose kraštuose, tyruose, gyvulių augintojams labai svarbus vanduo. Abraomo kerdžiai surado tyruose

101 227

vandens požeminę gyslą ir iškasė šulinį. Abimeleko. kerdžiai pasisavino jį. Abraomas kelis kartus kreipėsi į Abimeleką, bet nieko nelaimėjo. Dabar Abraomui buvo gera proga sutvarkyti šulinio reikalą. Abimelekas apsimetė nieko negirdėjęs ir nežinojęs apie tai iki šios dienos. Taip orientiečiai daro, pas juos yra toks įsigyvenęs paprotys. Kaip anksčiau Abraomas gėdinosi Abimeleko dėl Saros, taip dabar Abimelekas jautėsi dėl šulinio. . Abimelekas sutiko atiduoti šulinį Abraomui. Abraomas pastatė septynis ėriukus atskirai ir prašė Abimeleką priimti juos. Abimelekas vėl apsimetė nesuprantąs, ką tai reiškia. O ką tai reiškė? Tai reiškė tą patį, kas mūsų laikais reikštų patvirtinti sutartį pas notarą su liudininkais. Pagaliau Abimelekas ir su tuo sutiko. Taip Abraomas gavo nuosavą šulinį svetimame krašte, pasisodino medį ir pasistatė aukurą. Abraomas davė didelę, vertingą dovaną Abimelekui. Berseba reiškia — priesaikos septyni šu- liniai.

IZAOKO AUKOJIMAS 22,1-24

1 Pošitų įvykių Dievas mėgino Abraomą. Jis tarė jam: „Abraomai!“ Tas atsiliepė: „Aš čia!" Žyd 11,17; Jok 1,12. 2 Tada Jis tarė: „Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos šalį; ten aukok jį deginamąja auka ant kalno, kurį tau parodysiu!" 2 Ch3,1. 3 Abraomas atsikėlė anksti rytą, pasibaiuojo asilą, ir kartu su dviem jaunuoliais ir Izaoku iškeliavo. Nuvykę prisiskaldė malkų deginamajai aukai ir ėjo į vietą, kurią jam Dievas buvo nurodęs.4 Trečią dieną Abraomas iš tolo pamatė tą vietą. 5 Abraomas tarė savo jaunuoliams: „Pasilikite čia su asilu, o aš su sūnumi nueisiu ten ir pasimeldę sugrįšime pas jus". 6 Abraomas, paėmęs malkas deginamajai aukai, uždėjo ant savo sūnaus Izaoko pečių, o pats pasiėmė ugnies ir peilį. Jiems beeinant, 7 Izaokas tarė savo tėvui: „Mano tėve!" O tas atsiliepė: „Aš čia, sūnau!" „Štai ugnis ir malkos! Bet kur yra avis deginamajai aukai)" —

2224 102.

paklausė sūnus. $ Abraomas atsakė: „Dievas. „parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau!" Taip juodu ėjo toliau. : |

9 Jiems atėjus į vietą, kurią Dievas buvo nurodęs, Abraomas pastatė aukurą, uždėjo ant jo malkas, surišo savo sūnų Izaoką ir jį uždėjo ant aukuro. 10 Abraomas, paėmęs peilį, ištiesė: šavo ranką žudyti sūnų aukai, Jok 221. 11 Viešpaties angėlas iš dangaus tarė: ,„Abradmai! Abraomai!" Tas atsiliepė: „Aš čia!" 12 „,Nepaliesk savo ranka vaiko ir nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad esi dievobaimingas ir nepagailėjai man savo vienintelio sūnaus", Jer7,31; Rom8,32. 13 Abraomas, pakėlęs akis, pamatė netoliese aviną, įstrigusį ragais į tankų krūmokšnį. Abraomas paėmė jį ir aukojo deginamąja auka savo sūnaus vietoje. 114 Abraomas pavadino tą vietą „Viešpats mato". Taip ji dar ir šiandien tebevadinama: „Ant kalno kur Viešpats mato“.

15 Viešpaties angelas antrą kartą ABS iš dangaus tarė: 16 „Prisiekiu! — sako Viešpats, — kadangi tu nepagailėjai savo vienintelio sūnaus, Žyd 6,13. 17 Aš tave laiminsiu ir dauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus tiek kaip dangaus žvaigždžių ir kaip smilčių jūros krante, 1 M 13,16; 15,5; Žyd 11,12; 1 M 24460. 18 Tavo palikuonys užims savo priešų tvirtoves (vartus), ir tavo palikuonimis bus laiminamos visos žemės tautos dėl to, kad paklausei mano balso", 1 M 12,3; Gal 3,16. 19 Abraomas sugrįžo pas jaunuolius, ir jie sugrįžo į Bersebą.

20 Po šitų įvykių Abraomui buvo pranešta: „Milka pagimdė sūnų tavo broliui Nakorui:: 1 M 11,29 21 pirmagimį Uzą ir Busą, sirijiečių tėvą Kemuelį, 22 Kesedą, Azovą, Pildasą, Jidlafą ir Betuelį. 23 Betuelio

; duktė buvo Rebeka. Šituos aštuonis Milka - pagimdė Abraomo broliui Nakorui, 1 M 24,15. 24 Be to, jo sugulovė Reeuma pagimdė Tebą, Gakamą, Takašą ir Maką.

103 22,24.

Abraomo gyvenime įvyko daug pasikeitimų. Sodoma buvo sunaikinta, Ismaelis pašalintas iš namų; su Abimeleku reikalai sutvarkyti. Galėjo būti ramus gyvenimas. Atrodo, nakties metu Abraomas išgirdo Viešpatį šaukiant jo vardą. Abraomas, daug kartų turėjęs Viešpaties apsireiškimus, žinojo ir suprato Viešpaties kalbą. Abraomas galėjo laukti Viešpaties palaiminimo. Viešpats pranešė jam: „Izaoką, savo vienintelį, mylimą sūnų aukok man deginamąja auka. Jis temiršta nuo tavo rankos." Buvo nurodyta ir vieta, kur jį aukoti. Morijos kalnas, kuriame vėliau buvo pastatyta izraelitų šventovė, prie Golgotos kalno, kur Jėzus buvo nukryžiuotas. Ką Abraomas galvojo ir pergyveno, nepasakyta. Mes galime apie tai tik spėlioti. Jis aiškiai suprato jam. skirtą Viešpaties įsakymą ir apsisprendė vykdyti jį. Atrodo, kad apie tai jis nieko nesakė Sarai.

Gyvenime yra dalykų, kuriuos turime kiekvienas asmeniškai spręsti kitiems nepadedant. Abraomas, atsikėlęs anksti, pasiruošė kelionei. Jis ėmė drauge du jaunuolius vergus, Izaoką, malkų, ugnies ir peilį. Kelionė tęsėsi tris dienas. Ką Abraomas pergyveno!? Po trijų kelionės dienų jis pamatė skirtą vietą ir pažino ją. Abraomas paliko pakalnėje savo tarnus, kaip Jėzus Getsemanėje savo mokinius, išskiriant tris. Kopiant į kalną, Izaokas klausinėjo apie auką. Abraomas atsakė, kad Dievas pasirinko auką. Abraomas pastatė aukurą ir paruošė malkas. Nors nėra parašyta, bet reikia suprasti, kad pagaliau Abraomas pasakė Izaokui: „Viešpats tave pasirinko auka". Kaip viskas vyko, neparašyta. Atrodo, kad Izaokas sutiko būti auka ir leidosi surišamas. Abraomas dažnai glamonėjo mažą Izaoką. Dabar

"paskutinį kartą jo rankos palietė berniuką. Kai atėjo

laikas aukoti Izaoką, paskutinę minutę prieš mirtį, Dievas per angelą sulaikė Abraomo ranką.

Dažnai pamoksluose girdime palyginant Izaoką su Jėzumi. Dievas nesulaikė Jėzaus, leido Jam mirti, tapti |

2315 104

tikra auka, 17.53.

Abraomas bandymą išlaikė; Viešpats jam viską buvo pažadėjęs. Dabar Jis dar kartą patvirtino pažadus priesaika. Visi pažadai susilieja Jėzuje Kristuje.

SAROS MIRTIS IR LAIDOTUVĖS .23 1-0

1 Sara gyveno šimtą dvidešimt septynerius metus. 2 Ji mirė Kirjatarboje, Hebrone, Kanaano krašte. Abraomas gailėjosi ir liūdėjo Saros. 3 Abraomas kalbėjo hititams: 4 „Aš esu ateivis ir įnamis. Duokite man žemės kapui palaidoti mirusią žmoną", I M 178. 5 Hititai atsakė: 6 „Paklausyk mūsų, viešpatie! Tu esi Dievo kunigaikštis mūsų tarpe. Laidok savo mirusią geriausiame mūsų kape! Nė vienas mūsų tau neatsakys kapo ir netrukdys palaidoti mirusią žmoną", 1 M 17 8. |

7 Abraomas atsistojęs nusilenkė hititams, to krašto žmonėms, 8 ir toliau kalbėjo: „Jei sutinkate, kad palaidočiau savo mirusiąją, tai paklausykite manęs ir prašykite už mane Efroną, Zokaro sūnų, 9 kad jis man parduotų Makpelos olą, kuri jam priklauso, ir yra jo lauko gale! Už pilną kainą jis man ją teparduoda nuosavybėn kapinėms. 10 Tuo tarpu Efronas sėdėjo hititų tarpe. Hititas Efronas, girdint hititams, atėjusiems prie miesto vartų, kalbėjo: 11 „Ne, mano viešpatie, paklausyk manęs! Žemę aš tau dovanoju, ir olą, kuri yra joje. Savo tautiečių akyse aš tau ją dovanoju. Laidok savo mirusiąją". 12 Abraomas nusilenkė to krašto žmonėms 13 ir, jiems girdint, kalbėjo Efronui: ,,Malonėk paklausyti manęs: Aš perku žemę. Imk iš manęs pinigus, kad galėčiau ten palaidoti savo mirusiąją". 14 Efronas atsakė Abraomui: 15 „Paklausyk manęs, viešpatie! Tas žemės sklypas vertas keturis šimtus sidabro šekelių; jo kaina tebūnie tarp manęs ir tavęs. Eik ir palaidok savo

105 244

mirusiąją". 16 Abraomas sutiko su Efronu. Jis atsvėrė Efronui keturis šimtus šekelių sidabro, kurį jis, hititams girdint, minėjo. |

17 Taip Efrono sklypas su ola, kuris buvo Makpeloje, į rytus nuo Mamrės, visi medžiai lauke, kurie augo aplinkui, perėjo 18 Abraomo nuosavybėn matant hititams, kurie buvo ten. 19 Abraomas palaidojo savo žmoną Sarą Makpelos lauko oloje į rytus nuo Mamrės Hebrone, Kanaano šalyje, 20 Tuo būdu sklypas ir ola, kuri buvo jame, iš hititų perėjo Abraomo nuosavybėn, kapinėms, 1 M 2549-10; 47 30; 49 29; 50,13.

Ar Sara sirgo ilgesnį laiką ir kaip mirė — nieko neminėta. Tik pasakyta, kad mirė. Abraomas apraudojo ją ir palaidojo. Tikintys žmonės turi viltį Viešpatyje, bet atsiskyrimas visiems sunkus, išspaudžia ašaras.

Kai Abraomas prašė vietinių gyventojų parduoti jam žemės sklypelį kapinėms, jis vadino save ateiviu, įnamiu. O vietos gyventojai vadino jį Dievo kunigaikščiu. Kas toliau pasakyta apie norą dovanoti Abraomui kapinėms vietą, yra tik rytiečių paprotys, prekyboje, jie taip derisi. Vienas mano pažįstamas Jeruzalėje, važiavęs vežiku paklausė, kiek jis turi sumokėti. V ežikas atsakė: „Nieko nereikia, aš jus pavėžinau veltui". Šis padėkojęs ėjo šalin. Vežikas labai susijaudinęs sušuko: „Ar jūs man nieko nenoritę dovanoti!?"

IZAOKUI PARENKA ŽMONĄ, JO VEDYBOS 24,1-67 1 Abraomas paseno, sulaukęs žilos senatvės. V iešpats laimino jį, 1 M 122; Ps 112,2-3. 2 Abraomas tarė savo namų seniausiam tarnui, kuris prižiūrėjo visa, kas jam priklausė: ,,Dėk savo ranką po mano šlaunimi, 1 M 47 29 3 kad prisaikdinčiau tave Viešpaties Dievo vardu, kad nerinksi žmonos manosūnui iš kananitų dukterų, kurių | tarpe gyvenu, 1 M 28,1; 2 M 34,16 4 bet vyksi į mano

2449 106

kraštą, pas'mano giinines, ir ten parinksi žmoną mano sūnui Izaokui/* 5 Tarnas jam atsakė: „O gal ta moteris nenorės eiti su manimi į šitą kraštą? Ar tuomet turėsiu sugrąžinti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio išvykai?“ 6 Abraomas jam tarė: „Nedrįsk grąžinti mano sūnaus! 7 Viešpats, dangaus Dievas, kuris mane išvedė iš mano tėvo namų, iš mano gimtojo krašto, man kalbėjo ir prisiekė: „Tavo palikuonims duosiu šį kraštą". Jis siųs savo angelą pirma tavęs, surasti žmoną mano sūnui, 1 M 12,1-7. 8 O "jei ta moteris nenorės eiti su tavimi, būsi laisvas nuo šito įpareigojimo. Tik mano sūnaus nesugrąžink tenai!" 9 | Tada tarnas padėjo savo ranką po savo valdovo : Abraomo šlaunies ir jam prisiekė.

10 Tarnas ėmė dešimt kupranugarių savo valdovo,

geriausių bei brangiausių dovanų ir išvyko į Mezopotamiją, į Nakoro miestą, 1 M 1131;2743. II Vakare leido kupranugariams pailsėti už miesto, prie vandens šulinio, kur ateiną vandens sėmėjos. 12 Jis - meldėsi: „Viešpatie, mano valdovo Abraomo, Dieve, leisk šiandien įvykti, ko atkeliavau ir tuo parodyk savo malonę mano valdovui Abraomui! 13 Miesto gyventojų dukterims ateinant vandens semti, atsistosiu prie vandens šaltinio. 14 Jei mergaitė, kuriai asakysiu: „Palenk, prašau, savo ąsotį ir leisk man atsigerti", atsakys: „Gerk! Aširtavo kupranugarius pagirdysiu', tebūnie ji ta, kurią paskyrei savo tarnui, Izaokui; iš to suprasiu, kad parodei malonę mano valdovui"

15 Jam dar "nebaigus kalbėti, atėjo Rebeka, duktė Betuelio, Milkos sūnaus, Abraomo brolio Nakoro „žmonos, nešina ąsočiu ant peties, 1 M 22,23. 16 Mergaitė buvo labai graži, joks vyras nebuvo jos pažinęs. Ji, nusileidusi prie šulinio ir pasisėmusi vandens, lipo aukštyn. 17,Tarnas nuskubėjo jos pasitikti ir tarė: „Duok man truputį vandėns atsigerti iš savo ąsočio!“ 18 Ji atsakė: „Gerk, mano viešpatie!"* Skubiai nuleidusi ąsotį

sau ant rankos, davė jam gerti. 19 Jam atsigėrus, ji tarė:

107 . 2437

„Ir tavo kupranugarius pagirdysiu". 20 Skubiai išpylusi savo ąsotį į lovį, vėl nubėgo prie šulinio; ji pagirdėvisus jo

„ kupranugarius. 21 Tuo tarpu jis tylomis ją stebėjo,

norėdamas patirti, ar Viešpats buvo padaręs jo kelionę

„sėkmingą.

22 Kupranugariams atsigėrus, jis išėmė auksinę kaktos sagtį, sveriančią pusę šekęlio, ir dvi apyrankes,

"sveriančias dešimtį aukso šekelių 23 ir klausė: „Kieno

duktė „es? Ar yra tavo tėvo namuose mums vietos pernakvoti?" 24 Ji atsakė: „Aš esu Betuelio duktė, Milkos sūnaus Nakoro anūkė." 25 Ji tęsė: „Šiaudų pašaro pas mus daug, taip pat ir vietos nakvynei". 26 Vyras nusilenkė ir garbino Viešpatį: 27 „Tebūnie garbinamas Viečpats, mano valdovo Abraomo Dievas, kuris buvo malonus ir ištikimas mano valdovui ir atvedė mane tikru keliu į mano valdovo giminių namus!"

28 Mergaitė, nubėgusi namo, pranešė visiems, kas atsitiko. 29 Rebeka turėjo brolį, vardu Laboną. 30 Jis, pamatęs sagtį ir apyrankes ant sesers rankų ir išgirdęs sesers Rebekos žodžius: ,Taip kalbėjo tas vyras, nuskubėjo pas tą vyrą, kuris stovėjo šalia kupranugarių prie šulinio, 31 ir jam tarė: „Ateik pas mus, Viešpaties palaimintasis! Ko stovi lauke? Aš prirengiau butą ir vietą kupranugariams." 32 Taip jis tą vyrą parsivedė į savo namus, nubalnojo kupranugarius, padavė šiaudų bei pašaro jiems, ir vandens jam ir su juo buvusiems vyrams kojoms nuplauti. 33 Prieš pradedant valgyti, jis tarė: ,Aš nevalgysiu, kol nepasakysiu savo reikalo," Labonas tarė: „Sakyk!“ |

34 Jis tarė: ,,Aš esu Abraomo tarnas. 35 Viešpats labai laimino mano valdovą. Jis tapo didžiu; jam davė avių ir raguočių, sidabro ir aukso, tarnų ir tarnaičių, kupranugarių ir asilų. 36 Mano valdovo žmona Sara senatvėje pagimdė sūnų mano valdovui, ir tas jam atidavė visa, ką turėjo. 37 Mano valdovas mane prisaikdino: „Nerink mano sūnui žmonos iš kananitų dukterų, kurių

2453 108

šalyje gyvenu, 38 bet vyk į mano tėvo namus, pas mano gimines, ir ten surask mano sūnui žmoną'. 39 Tada atsakiau savo valdovui: „O gal ta moteris nesutiks keliauti su manimi“ 40 Bet jis man tarė: „Viešpats, kurio akivaizdoje vaikščioju, siųs su tavimi angelą ir padarys tavo kelionę sėkmingą, kai tu rinksi mano sūnui žmoną iš mano giminės ir iš mano tėvo namų, 1 M 17,1. 41 Jeigu tau atvykus pas mano gimines, jie tau jos neduos, būsi laisvas nuo priesaikos.

42 Šiandien, atėjęs prie šulinio, tariau: ,Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, jei vedei mane tikru keliu, 43 atsistosiu prie šito vandens šaltinio. Jei ta mergaitė, kuriai atėjus semti vandens, tarsiu: „Duok man truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio, 44 atsakys: „Gerk ir tavo kupranugarius pagirdysiu', ji tebūnie ta moteris, kurią Viešpats paskyrė mano valdovo sūnui". 45 Man dar nebaigus kalbėti, atėjo Rebeka su ąsočiu ant peties, ir, nusileidusi prie šaltinio, sėmė. Tada jai tariau: „Duok man gerti" 46 Ji, skubiai nuleidusi ąsotį nuo peties, tarė: „Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu!' Aš gėriau, o ji ir kupranugarius pagirdė. 47 Po to paklausiau: „Kieno tu duktė?" Ji atsakė: „Esu Betuelio duktė, Nakoro sūnaus, Milkos anūkė/ Tada užkabinau sagtį ant jos kaktos ir uždėjau apyrankes ant jos rankų. 48 Nusilenkęs garbinau Viešpatį ir gyriau mano valdovo Abraomo Dievą, kuris mane atvedė tuo kelių, kur radau mano valdovo giminaičio dukterį jo sūnui. 49 Taigi dabar, jei norite parodyti mano valdovui malonę ir ištikimybę, pareikškite, o jei ne, praneškite man, kad žinočiau ką toliau daryti."

50 Tada Labonas ir Betuelis atsakė: „Tai Viešpaties valia. Negalime nei prieštarauti, nei pritarti. 51 Štai, Rebeka yra tavo akivaizdoje. Imk ją ir eik, tebūnie ji žmona tavo valdovo sūnaus“.

52 Išgirdęs jų žodžius, Abraomo tarnas parpuolė kniūpščias prieš Viešpatį. 53 Tarnas, išėmęs sidabrinių ir

109 2467

auksinių indų bei drabužių, juos dovanojo Rebekai; beto, jis dovanojo vertingų daiktų jos broliui ir motinai. 54 Jie valgė, gėrė ir pernakvojo. Rytą, jiems atsikėlus, jis tarė: „Leiskite man vykti pas mano valdovą." 55 Jos brolis ir motina prašė: ,„Tepasilieka Rebeka pas mus kurį laiką, bent dešimčiai dienų, po to išleisime.* 56 Jis atsakė: „Netrukdykite manęs; Viešpats laimino kelionę. Leiskite man grįžti pas savo valdovą.“ 57 Namiškiai tarė: „Pašaukime mergaitę ir jos pačios paklauskime." 58 Pašaukę Rebeką, klausė: „Ar nori vykti su šiuo vyru?" Ji atsakė: „Taip, vyksiu". 59 Tada jie išlydėjo Rebeką, jos auklę, Abraomo tarną ir jo vyrus. 60 Atsisveikindami jie laimino ją: „Mūsų sesuo, tapk nesuskaitomų tūkstančių motina; tavo palikuonys tevaldo priešų miestų vartus!" 1 M 22,17. 61 Tada Rebeka ir jos tarnaitės išjojo ant kupranugarių, sekdamos tą vyrą.

62 Tuo metu Izaokas ėjo keliu nuo Gyvojo ir Matančiojo šulinio (Jis gyveno pietų krašte), 1 M 16,14; 25,11. 63 Pavakary Izaokas buvo išėjęs į lauką melstis. Pakėlęs akis, jis pamatė ateinančius kupranugarius. 64 Rebeka, pamačiusi Izaoką, nulipo nuo kupranugario 65 ir klausė tarną: „Kas tas vyras, kuris ten eina per lauką?" Tarnas atsakė: ,,Jis yra mano valdovas!" Tada ji apsigaubė šydu. 66 Tarnas pargrįžęs papasakojo Izaokui viską, kas įvyko. 67 Izaokas įsivedė mergaitę į savo motinos palapinę; jis pamilo ją ir vedė. Taip Izaokas surado nusiraminimą jo motinai mirus, 1 M 32,2.

Aprašymas yra aiškus ir išsamus, nieko netrūksta. Abraomo įtaka buvo didelė visiems: krašto gyventojams, savo žmonėms ir sūnui. Tarnas tikėjo savo šeimininko Dievą. Abraomo rūpestis buvo, kad sūnus Izaokas vestų žmoną iš savo giminaičių, kurie gyveno toli. Vietiniai gyventojai garbino dievaičius, Abraomo giminė privalėjo garbinti tik apsireiškusį Dievą.

2511 110

Anais laikais labai dažnai tėvai parinkdavo vaikams žmoną ir vyrą, Abraomas pasitarė su savo užvaizdu apie sūnaus vedybas — žmoną. Užvaizdas prisiekė daryti visą, ką jam Abraomas įsakė.

Ilga kelionė į Urą tik paminėta, bet susitikimas su Rebeka plačiai aprašytas. Abraomo tarnas meldė Dievą parinkti jaunąją. Į maldą Dievas tuojau atsakė. Buvo aiškus Dievo vedimas; susitikimas su Rebeka, jos broliu, tėvais, Kelionę baigiant, Rebeka pastebėjo vyrą lauke, . Užvaizdas pasakė jai, kad jis yra Izaokas. Izaokas lauke meditavo — meldėsi. Rebeka, pagal krašto paprotį, mandagiai ir tinkamai sutiko Izaoką. Vestuvių iškilmės neaprašytos. Izaokas vedė ir pamilo Rebeką.

ABRAOMO ANTROS VEDYBOS 25,1-46 ABRAOMO MIRTIS 710, ISMAELIO PALIKUONYS 11-18, REBEKOS VARGAI IR BROLIŲ KOVA DĖL PIRMAGIMYSTĖS 19-34

1 Abraomas dar vedė kitą žmoną, * vardu Ketura.2 Ji pagimdė Zimraną, Joksaną, Medaną, Midianą,1sbaką i ir Suą. 3 Joksanas turėjo du sūnus: Sebą ir Dodaną. Dodeno palikuonys buvo: asiriečiai, letusitai ir laomitai. 4 Midiano sūnūs buvo; Efas, Eferas, Hanokas, Abidas ir Eldas. Visi šitie yra Keturos vaikai. 5 Abraomas atidavė visa, ką turėjo, Izaokui. 6 O sugulovių sūnums Abraomas davė dovanų ir, dar gyvas būdamas, juos išsiuntė į Rytų šalį, toliau nuo Izaoko.

7 Abraomas išgyveno šimtą septyniasdešimt penkerius metus. 8 Abraomas mirė sulaukęs žilos senatvės. Jis susijungė su savo tauta mirtyje, 1 M 15,15; Job 5,26. 9 Jį palaidojo jo sūnūs Izaokas ir Ismaelis Makpelos oloje, Zoaro sūnaus Efrono hitito lauke, kuris buvo į rytus nuo Mamrės. 10 Tą lauką Abraomas buvo pirkęs iš hititų. Ten yra palaidoti Abraomas ir jo žmona Sara, 1 M 23,16-17. 11 Abraomui mirus, Dievas laimino jo sūnų Izaoką, kuris gyveno prie Gyvojo ir Matančiojo |

111 sb

šulinio, 1 M 24,62.

12 Šitie yra palikuonys Ismaelio, Abraomo sūnaus, kurį Hagara egiptietė, Saros tarnaitė, pagimdė Abraomui, 1 M 21,18. 13 Čia jų vardai, kaip jie buvo vadinami savo giminėse: Ismaelio pirmagimis Nebajotas ir: Kedaras, Adbelis, Mibsamas, 14 Mismas, Dumas, Masas, 15 Hadadas, Temas, Jeturas, Nafis ir Kedemas, 16 — dvylikos kunigaikščių giminės, 1 M 17 20, 17 Ismaelis “ *gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Jis mirė ir

nuėjo pas savo tautiečius, 18 Ismaelio palikuonys gyveno nuo Havilos iki Suro, į rytus nuo Egipto, Asirijos link, Ji 16 tarpusavyje nesugyveno,

19 Šita yra Abraomo sūnaus Izaoko istorija, Abraomas turėjo sūnų Izaoką. 20 Izaokas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė Rebeką, dukterį Betuelio siriečio iš Mezopotamijos, Labono seserį. 21 Izaokas meldėsi už savo žmoną, nes ji buvo nevaisinga, Viešpats. išklausė jo maldą ir jo žmona Rebeka pastojo.22 Pajutusi

"judesį viduje, ji tarė: „Jei taip yra, kam gi aš gyvenu?" Ji tada nuėjo Viešpaties pasiklausti. 23 Viešpats jai tarė: „Dvi tautos yra tavyje, dvi giminės gims ir persiskirs; viena giminė bus galingesnė už kitą, vyresnysis tarnaus jaunesniajam" 1 M 2729: Mal 12; Rom9,10-12. 24 Atėjus metui gimdyti, gimė dvynukai. 25 Pirmasis buvo visas plaukuotas; jie pavadino jį Ezavu. 26 Jo brolis gimdamas laikėsi Ezavo kulriies; jį pavadino Jokūbu. Tuo laiku Izaokas buvo šešiasdešimt metų.

27 Berniukams užaugus, Ezavas tapo medžiotoju. Jis mėgo laukus, o Jokūbas buvo ramus, mėgo gyventi namuose. 28 Izaokas mylėjo Ezavą, nes jis mėgo jo sumedžiotą žvėrieną, bet Rebeka labiau mylėjo Jokūbą.

2534 . 112

29, Kartą Jokūbui verdant viralą, Ezavas parėjo iš lauko visiškai nuvargęs. 30 Ezavas tarė Jokūbui: ,,(Duok man tavo raudonojo viralo, nes aš esu visiškai nusilpęs!" Todėl jį praminė Edomu. 31 Jokūbas sakė: „Parduok man savo pirmagimio teisę!" 32 Ezavas tarė: ,Aš mirštu; ką gi man padės pirmagimystė?" 33 Jokūbas tęsė: „Prisiek man!" Taip jis prisiekė ir pardavė Jokūbui savo pirmagimio teisę, 1 M27 36; Žyd 12,16. 34 Tada Jokūbas davė Ezavui duonos ir viralo. Jis valgė, gėrė ir pavalgęs išėjo. Ezavas nevertino savo pirmagimystės.

Po Saros mirties Abraomas dar gyveno 38 metus. Abraomas pasiliko dalį turto sau, o visą kitą — perdavė Izaokui. Visi palaimos pažadai teko Izaokui. Abraomas, visa sutvarkęs, vedė K eturą ir susilaukė6 sūnų. Abraomui buvo pažadėta, kad iš jo kils tautos, ne vien tik izraelitų tauta. Išjo kiekvieno sūnaus kilo atskira tauta. Abraomas išsiuntė savo sūnus gyventi toliau nuo Izaoko. Izaoko palikuonys neturėjo susimaišyti su kitais. Ar Abraomas turėjo daugiau sugulovių po Hagaros, nėra pasakyta. Abraomo laikais visur buvo įsigyvenusi daugpatystė, paremta valstybės įstatymu, Hamurabio kodeksu. Iš tikrųjų tas neturėjo taip būti.

Abraomo gyvenimas po Saros mirties aprašytas labai trumpai. Nieko nėra sakoma apie Dievo apsireiškimus jam. Visi Dievo pažadai ir palaima buvo įvykdyta Izaoke. Abraomas gyveno Kanaano krašte 100 metų. Jis mirė 175 metų amžiaus ir buvo palaidotas Makpelos: oloje. Laidotuves tvarkė Izaokas ir Ismaelis. Kai kas tvirtina, kad Izaokas susitaikė su Ismaeliu. Gal juodu iš viso nesipyko, tik jų motinos nesugyveno?

„Jis nuėjo pas savo tautiečius“, arba ,,buvo suvalytas". Anais laikais, ir dar ilgą laiką po to nebuvo aišku, ką tas reiškė. Sadukiejai Jėzaus laikais aiškino, kad

. Jokio prisikėlimo nebus ir protėvių dvasios( vėlės) gyvena

113 2534

kažkur dausose. Jėzus jau iš Mozės knygų išskaitė, kad prisikėlimas bus, Dievas yra gyvųjų Dievas. Jie(sadukie- ja) klysta ir nepažįsta Dievo galios. Pomirtinis gyvenimas yra ir kūnų prisikėlimas bus.

Ismaelis buvo Abraomo sūnus. Jam buvo duotas pažadas, kad jo palikuonys bus skaitlingi. Ismaelis susilaukė 12 sūnų, iš jų kilo 12 kunigaikščių, giminių vadų. Hebrajų kalboje pasakyta — sėdėjo jiems ant nosies. Tas rodo, kad jų tarpe vyko kovos. Iki šių dienų izraelitai kovoja su arabais.

Rebeka ir Izaokas dvidešimt metų išgyveno vedę, bet nesusilaukė vaikų. Kiekviena moteris nori susilaukti vaiko, o anais laikais buvo skaitoma Dievo bausme neturėti vaikų, ir didelė gėda — pažeminimas. Pagaliau Dievas išklausė maldą — Rebeka pastojo. Ji jautė vaikų grūmimąsi savyje; buvo labai nerami, net nebenorėjo gyventi. Ji meldėsi, tarėsi su Dievu. Nepasakyta kaip, bet ji gavo aiškų atsakymą, kad ji pagimdys du berniukus. Iš jų kils dvi tautos; vyresnysis tarnaus jaunesniajam.

Jaunesnysis įgys pirmagimio dalį ir Dievo palaimos pažadus. Vyresnysis, paveldėdavo dvigubą dalį palikimo ir, tėvui mirus, užimdavo šeimoje jo vietą. Pirmasis gimė rudai gauruotas ir buvo pramintas Ęzavu. Antrasis gimė laikydamasis brolio kulnies ir buvo pavadintas Jokūbu.

Kai kas mato čia predestinaciją, Dievo paskyrimą iš anksto. Čia nėra joks Dievo paskyrimas, tik Dievo žinojimas, kaip elgsis gimę vaikai ir užaugę jaunuoliai, Izaokas mėgo Ezavą, o Rebeka — Jokūbą. Atrodo, kad Ezavas mažai vertino pirmagimystę ir Dievo palaimos pažadus, o Jokūbas tą labai vertino ir dėjo pastangas išgauti pirmagimio teisę iš savo brolio Ezavo, kas jam ir pavyko.

26,15 114

IZAOKO VARGAI: BADAS 26,16 PAVOJUS DĖL ŽMONOS GROŽIO 7-11, KAIMYNAI SKRIAUDŽIA 12-22, DIEVAS APSIREIŠKIA 23-33, EZAVO ŽMONOS 34-35

1 Šalyje vėl kilo badas, kaip anksčiau Abraomo laikais. Izaokas nuvyko pas filistėnų karalių Abimeleką į Gerarą, I M 12,10;20,2. 2 Tenjam pasirodė Viešpats ir tarė: ,,Neik į Egiptą! Gyvenk šalyje, kurią tau nurodysiu! 3 Būk ateivis toje šalyje. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu tave, nes tau ir tavo palikuonims duosiu tas šalis ir ištesėsiu priesaiką, kurią daviau tavo tėvui Abraomui, L | M 12,7;22,16. 4 Aš dauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus tiek, kiek danguje žvaigždžių, ir duosiu jiems visas tas šalis. Per tavo palikuonis bus palaimintos visos žemės tautos, 1 M 15,5; 123 5 nes Abraomas paklausė mano balso ir laikėsi mano įsakymų, nuostatų ir nurodymų."

, 6 Izaokas pasiliko Geraroje. 7 Tos vietos vyrams,

teiraujantis apie jo žmoną, jis kalbėjo: ,,Ji mano sesuo", nes jis bijojo sakyti: „Ji mano žmona“, kad tos vietos vyrai neužmuštų jo dėl Rebekos grožio.8 Pagyvenus ten ilgesnį laiką, pasitaikė, kad filistėnų karalius Abimelekas, žiūrėdamas pro langą, pamatė Izaoką glamonėjantį savo žmoną Rebeką, Pat 5,18. 9 Abimelekas pasišaukė Izaoką ir tarė: ,„Man aišku, kad ji tavo žmona! Kodėl man sakei: „Ji mano sesuo? * Izaokas jam atsakė: „Bijojau, kad nereikėtų dėl jos mirti" 1 M 12,19; 20,10. 10 Tada Abimelekas tarė: „Kodėl mums tai darei? Juk kas nors galėjo pamilti tavo žmoną ir tu būtum apkaltinęs mus!" 11 Abimelekas įspėjo visą tautą: „Kas palies šitą vyrą arjo žmoną, bus baudžiamas mirtimi."

12 Izaokas įdirbo žemę ir gavo tais metais šimteriopą derlių, nes V iešpats jį laimino, Pat 10,22. 13 Taip žmogus pralobo; jo turtas augo, ir jis tapo labai turtingas. 14 Jis turėjo daug gyvulių ir didelį skaičių darbininkų, todėl jam pavydėjo filistėnai. 15 Visus šulinius, kuriuos jo tėvo

. tarnai buvo iškasę Abraomo dienomis, filistėnai užvertė

115 2633

žemėmis, 1 M 21,25. 16 Abimelekas įsakė Izaokui: „Pasitrauk nuo mūsų, nes tu pasidarei daug galingesnis už must“

17 Izaokas išvyko į Geraros slėnį, pasistatė stovyklą ir ten gyveno. 18 Tada Izaokas vėl atkasė šulinius, kuriuos Abraomas, jo tėvas, buvo iškasęs ir filistėnai, Abraomui mirus, buvo užvertę. Jis juos vadino tais pačiais vardais, kuriais jo tėvas juos buvo pavadinęs. 19 Izaoko tarnai kasė šulinį slėnyje ir rado vandens versmę. 20 Geraros piemenys ginčijosi su Izaoko pienienimis: ,,„Mums priklauso vanduo!" Jis pavadino tą šulinį Eseku (vaidu). 21 Po to jis iškasė kitą šulinį, bet jie ir vėl dėl to susiginčijo. Jis jį pavadino Sitna(priešingumas). 22 Iš ten jis kėlėsi toliau ir vėl iškasė šulinį. Dėl šito jie nebesiginči- jo. Jis Jį pavadino Rekobotu, ir tarė: ,,Dabar mums Viešpats suteikė plačią erdvę; galėsime plėstis šalyje." 23 Iš ten jis persikėlė į Bersebą. 24 Tą naktį pasirodė jam Viešpats ir tarė: „Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas. Nebijok! Aš esu su tavimi ir dėl mano tarno Abraomo laiminsiu tave bei dauginsiu tavo palikuonis." 25 Izaokas čia pastatė aukurą ir šaukėsi Viešpaties vardo; čia jis ištiesė savo palapinę. Jo tarnai čia iškasė šulinį.

26 Abimelekas iš Geraros atvyko pas jį su savo draugu Akuzatu ir kariuomenės vadu Pikoliu, 1 M 21,22. 27 Izaokas paklausė: „Ko atėjote? Juk jūs nekenčiate manęs ir mane išvarėte!“ 28 Jie atsakė: „Mes aiškiai matome, kad Viešpats yra su tavimi, todėl sakome: ,Tarkimės, padarykime sutartį!? 29 Nesielk su mumis piktai, juk ir mes tavęs neskriaudėme, gerai elgėmės su tavimi ir išleidome ramybėje. Tu esi Viešpaties palaimintasis!" 30 Izaokas iškėlė jiems pokylį; jie valgė ir gėrė. 31 Atsikėlę anksti rytą, jie sudarė sutartį. Po to Izaokas juos išleido; | jie išvyko ramūs. 32 Tą pačią dieną Izaoko tarnai atėję "pranešė jam apie naujai iškastą šulinį, kurį jie pavadino Siba. 33 Todėl tas miestas ligi šios dienos tebevadinamas Berseba, 1 M 2131.

2635 116

34 Ezavas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė Berio hitito dukterį Juditą ir Elono dukterį Basematą, 1 M 36,2-3. 35 Jos apkartino Izaoko ir Rebekos gyvenimą.

Žmonių gyvenime daug kas kartojasi. Abraomo laikais krašte buvo badas. Jis palietė ne tik Abraomą, bet ir Izaoką su Jokūbu. Abraomas, bado spaudžiamas, vyko į Egiptą, nes ten buvo derlinga Nilo upės lyguma. Izaokas irgi manė išsigelbėti nuo bado Egipto krašte, bet Dievas jam apsireiškė ir įsakė likti vietoje. Vėliau Jokūbui Dievas liepė vy' iį Egiptą. Dievo numatyti keliai buvo skirtingi. Dievas 1za0kui prižadėjo teikti pagalbą dėl jo tėvo Abraomo tikėjimo. Vaikus dažnai lydi tėvų palaima.

Izaokas apsistojo Geraroje. Vietos įstatymai svetim- taučių teisių negynė. Vietiniai gyventojai galėjo juos skriausti. Izaokas susirūpino kaip Abraomas dėl gražios savo žmonos. Vietiniai gyventojai gali jį nužudyti, jo žmoną vesti ir turtą pasisavinti; dėl to nė lapė nesulos. Izaokas griebėsi melo. Jis sakė, kad žmona yra jo sesuo. Vietos karalius atsitiktinai pastebėjo, kad Rebeka yra Izaoko žmona. Jis apkaltino Izaoką melu ir įspėjo jį, kad jis, taip elgdamasis, gali užtraukti nelaimę — Dievo bausmę visam kraštui. Karalius suteikė Izaokui, svetim- taučiui, vietinių gyventojų teises — kas jį skriaus, bus baudžiamas mirtimi. Karaliaus vardas Abimelekas, tas pats kaip Abraomo laikais, bet asmuc buvo tikrai kitas, nes tai buvo praėję apie šimtas metų.

Izaokas pasinaudojo jam suteikta apsauga; dirbo žemę, sėjo, gavo labai gerą derlių. Vietinių gyventojų tarpe kilo pavydas. Karalius duoto apsaugos įstatymo Izaokui neatšaukė, bet įsakė jam pasitraukti iš krašto.

„ Seniau buvo sudaryta sutartis su Abraomu, kad jų palikuonys gyvens taikoje. Dabar vietiniai gyventojai norėjo visus Abraomo pėdsakus išnaikinti. Jie užkasė Abraomo iškastus šulinius ir sulygino juos su žeme.

1/ 2710

Izaokas atkasė Abraomo iškastus šulinius ir dar naujų iškasė. Vietos gyventojai tvirtino, kad vanduo yra jų. Izaokas keliavo toliau iki rado ramią vietelę, kur šykštuoliai nebevargino jo. Kelionė, persikėlimas iš vienos vietos į kitą su dideliu žmonių būriu, gyvuliais ir manta buvo labai varginanti. Izaokas atvyko į Bersebą, anksčiau gyventą vietą. Čia Dievas vėl apsireiškė jam ir pažadėjo palaimą. Izaokas tikėjo Viešpatį ir garbino Jį.

Geraros karalius pastebėjo, kad Viešpats laimina svetimtautį Izaoką; Dievas yra galybė, prieš ją reikia lenktis. Jis, atvykęs pas Izaoką, prašė sudaryti sandorą — sutartį. Izaokas sutiko.

Ezavas vedė dvi kananites žmonas; tuo jis įrodė, kad jis nėra subrendęs dvasiniai. Jam nerūpėjo Dievo pažadai tėvams ir įsakymas nevesti žmonos iš vietinių gyventojų. Jo žmonos labai apkartino Rebekos ir Izaoko gyvenimą.

IZAOKO IR REBEKOS VARGAI, IZAOKAS LAIMINA SŪNUS [27,1 46

1 Izaokas paseno ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų ir tarė jam: „„Mano sūnau“. Tas atsiliepė: „Aš čia". 2 „Aš jau pasenau; nežinau savo mirties dienos. 3 Imk savo medžioklės įrankius, saidoką ir lanką, ir, išėjęs į lauką, sumedžiok ką nors. 4 Paruošk man valgį, kokį mėgstu, atnešk jį man, kad valgyčiau ir, prieš mirdamas, tave palaiminčiau!* Žyd 11,20.

5 Rebeka girdėjo, Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. Taigi, Ezavui išėjus į lauką medžioti, 6 Rebeka tarė savo sūnui Jokūbui: „Aš girdėjau tėvą kalbant tavo broliui Ezavui: 7 ,Sumedžiojęs ką, paruošk man skanų valgį, kad pavalgęs, prieš mirdamas, tave palaiminčiau Viešpaties akivaizdoje'. 8 Taigi dabar, sūnau, klausyk mano patarimo, ką tau sakysiu: 9 Eik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus ir atnešk, kad paruoščiau iš jų tėvo mėgiamą valgį; 10 tu jį įneši tėvui, kad jis, prieš mirdamas,

2728 118

tave palaimintų." 11 Bet Jokūbas atsakė savo motinai Rebekai: „Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o mano — ne, 1 M25,25.12 Ojei mano tėvas mane palytės, tada pasirodysiu kaip apgavikas; taip užsitrauksiu prakeikimą — ne palaiminimą." 13 Tačiau motina jam atsakė: Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!" 14 Taigi, jis nuėjęs, atnešė motinai ožiukus, o ji pagamino skanų valgį, kurį mėgo tėvas. 15 Tada Rebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą, 16 o ožiukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir kaklą. 17 Tada ji padavė paruoštą valgį ir duonos, savo sūnui Jokūbui.

18 Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: ,,„Mano tėve!'" O

„ tas atsiliepė: „Aš čia." „Kas tu esi, mano sūnau)" 19 Jokūbas atsakė: „Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis.

Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėskis ir valgyk, ką sumedžiojau, ir pavalgęs palaimink mane!" 20 Izaokas paklausė: „Kaipgi, sūnau, galėjai taip greitai viską padaryt?“ Tas atsakė: „Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimės". 21 Izaokas tarė Jokūbui: „Priartėk, kad paliesčiau tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau,; ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas." 22 Jokūbas priartėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: „Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo". 23 Jis neatpažino jo, nes rankos buvo gauruotos, kaip jo brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą. 24 Tėvas vėl klausė: ,„Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?" Tas atsiliepė: „Taip, esu". 25 Izaokas tarė: „„Atnešk valgį, ką sumedžiojai, ir tave palaiminsiu." Jokūbas atnešė jam maistą ir vyno. 26 Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: „Priartėk ir pabučiuok mane, sūnau!" 27 Jis priartėjęs pabučiavo jį, o tėvas, suuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį, tarė: „Jaučiu mano sūnaus laukų kvapą, kurį palaimino Viešpats. 28 Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno! 29

119 2743

Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūnie prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūnie palaimintas!“ 1 M 2523; 123. 30 Izaokui baigus laiminti Jokūbą irjam tik išėjus nuo savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės. 31 Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: „Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad mane palaimintum!" 32 Bet Izaokas klausė: „Kas tu es?" Šis atsakė: „Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis, Ezavas". 33 Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: „Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį?! Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!" Žyd 12,17. 34 Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti: , „Mano tėve, palaimink ir mane!" 35 Bet tėvas atsakė: „Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą." 36 Ezavas tarė: „Teisingai jį pavadino Jokūbu (apgavikas). Juk jis jau du kartus apgavo mane: gavo mano pirmagimio teisę ir štai dabar — mano palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?" 1 M 25.26-33. 37 Izaokas atsakė Ezavui: „Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius jam tarnais; javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi begaliu duoti tau, mano sūnau?* 38 Ezavas tarė tėvui: „Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!" Ezavas labai graudžiai verkė. 39 Jo tėvas Izaokas atsakė: ,,„Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos. 40 Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada nusikratysi ir numesi jo jungą," 2 Kar8,20. 41 Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ezavas galvojo: „Tėvui mirus, užmušiu savo brolį Jokūbą!" 42 Rebekai buvo pranešta jos vyresniojo sūnaus Ezavo sumanymas. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: „Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau, nori užmušti tave. 43 Taigi dabar, mano sūnau, klausyk

27A6 120

manęs! Bėk pas mano brolį Laboną į Haraną, 1 M 24,10 44 ir gyvenk pas jį kol atsileis tavo brolio įtūžimas, 45 kol tavo brolio rūstybė aprims ir jis pamirš, ką jam padarei! Po to aš nusiųsiu ką nors, kurie tave pargabens. Kodėl turėčiau jūsų netekti abiejų tuo pačiu metu?“

46 Rebeka tarė Izaokui: ,,Man įgriso mano gyvenimas dėl hititų dukterų ( marčių). Jei dar ir Jokūbas ves hititę, tai kam man begyventi?" 1 M Z6,34-35.

Kas čia aprašyta, matoma, kad visa blogybė prasidėjo iš to, kai tėvai skirtingai mylėjo vaikus: Rebeką — Jokūbą, o Izaokas — Ezavą. Izaokas žinojo, kad Dievas pasirinko Jokūbą palaimos pažadų nešėju, o vis tik jis norėjo palaimą perduoti Ezavui. Izaokas, pasenęs ir apakęs, laukė mirties. Perduoti sūnui Dievo žadėtą palaimą, kuri teks visoms tautoms, buvo didelė garbė. Tokį svarbų aktą reikėjo atlikti labai iškilmingai, visiems kartu meldžiantis. Bet Izaokas nutarė tai atlikti vienas, atsigaivinęs mėgiamu maistu. Rebeka, tai sužinojus, dėjo . visas pastangas, kad palaima tektų Jokūbui, jos mylimam sūnui, kuriam Dievas ir buvo pažadėjęs tą palaimą. Abu jie tikėjo Dievą ir Jo pažadus. Bet kaip siekė to? Izaokas nekreipė dėmesio į Dievo įsakymą, žmonos ir šeimos draugystę, 0 Rebeka nesibaidė apgaulės, melo, prakeikimo, sūnaus įtraukimo į blogį. Jokūbas pradžioje bijojo dalyvauti tame sąmoksle, bet buvo motinos prikalbėtas ir dalyvavo meluodamas tėvui ir net Dievo vardą piktžodžiaudamas. Ezavas nevertino nei pir- magimystės, nei Dievo palaimos pažadų. Bet dabar jis norėjo tą palaimą gauti. Kai nepavyko gauti, jis šaukė, rėkė, degė kerštu. |

Izaokas visgi vertino Dievo pažadus, nesišvaistė su jais ir nebandė jų pakeisti. Jis žinojo, kad pasakytas "palaiminimas yra tik vienas ir, kas pasakyta Dievo

121 28 0 |

akivaizdoje (iškilmingai), to reikia laikytis.

Ezavas apsisprendė nužudyti Jokūbą, tėvui mirus. Rebeka sužinojo tai; ji neteks abiejų sūnų: vieną nužudys brolis, o žudytoją — keršytojas. Ji buvo motina abiejų, jai rūpėjo ir vienas ir antras.

Šį aprašymą skaitydami, privalome pasimokyti nedaryti tų klaidų, kurias darė kiti. Nežiūrint žmonių silpnybių, klaidų ir net piktos valios, Dievas randa kelius įvykdyti savo valią, teikti žmonėms palaimą ir panaudoti žmonių ydas geram tikslui. Šventojo Rašto didybė yra ta, kad Jis neslepia klaidų aukšto rango žmonių, o Todo tik Dievą, Jo malonę, meilę, atleidimą. .

IZAOKAS PATARIA JOKŪBUI VYKTI PAS

ERESNo 28,19 DIEVAS APSIREIŠKIA JOKŪBUI 10- 22

1 Izaokas pasišaukė J okūbą, palaimino jį ir jam įsakė: „Neimk žmonos iš kananitų giminės, 1 M 243. 2 Vykį Mezopotamiją, į tavo motinos Betuelio namus, ir iš tavo dėdės Labono dukterų pasirink žmoną, | M 22,23;24 29 3 o Visagalis Dievas telaimina tave ir tepadaro tave vaisingą, kad iš tavęs kiltų daugybė tautų! 4 Jis tesuteikia tau ir tavo palikuonims Abraomo palaiminimą, kad paveldėtum Dievo pažadėtąją šalį" I M 12,2. 5 Izaokas išleido Jokūbą. Tas išvyko į Mezopotamiją pas Laboną, Betuelio siriečio sūnų, Jokūbo ir Ezavo motinos Rebekos brolį.

6 Ezavas patyrė, kad Izaokas palaimino Jokūbą ir jį išsiuntė į Mezopotamiją žmonos pasirinkti. Išleisdamas jam įsakė: „„Nesirink žmonos iš kananitų dukterų." 7 Jokūbas paklausė savo tėvų ir išvyko į Mezopotamiją. 8 Ezavas įsitikino, kad kananitės nepatinka jo tėvui Izaokui. 9 Tada Esavas, nuėjęs pas Ismaelį, be savo turimųjų žmonų, dar vedė Mahalatą, Abraomo sūnaus Ismaelio dukterį, Nebajoto seserį, 1 M 2634;25 3.

10 Jokūbas, išvykęs iš Bersebos, "keliavo į Haraną. 11

28,22 122

Jis, pasiekęs vieną vietovę, ten pasiliko nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs vieną iš ten gulinčių akmenų, pasidėjo priegalviu ir atsigulė. 12 Jis sapnavo kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siekė dangų, o Dievo angelai jomis laipiojo aukštyn ir žemyn, Jn1 51. 13 Kopėčių viršuje stovėjo Viešpats ir tarė: „Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo palikuonims, 1 M 12,7. 14 O tavo palikuonių bus kaip žemės dulkių; tu išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į žiemius ir į pietus; per tave ir tavo palikuonius bus palaimintos visos žemės giminės! 1 M 13,16; 12,3. 15 Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu ir lydėsiu visur; tave vėl parvesiu į šitą žemę; nepaliksiu tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pažadėjęs." 16 Jokūbas, pabudęs iš miego, tarė: „Tikrai Viešpats yra šioje vietoje, o aš to nežinojau!“ 17 Jis nusigandęs tarė: „Kokia ypatinga šita vieta! Čia Dievo namai — dangaus vartai!" 2M35.

18 Jokūbas, atsikėlęs anksti rytą, paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs priegalviu, pastatė jį paminklu ir užpylė aliejaus ant jo. 19 Jis pavadino tą vietą Beteliu; anksčiau ji vadinosi Luza, 1 M 35,14-15. 20 Jokūbas padarė įžadą: „Jei Viešpats Dievas bus su manimi, mane saugos šitame kelyje ir duos man duoros valgyti ir drabužių apsivilkti; 21 jei sveikas sugrįšiu į savo tėvo namus, ir garbinsiu Viešpatį savo Dievą, 22 tai šitas akmuo kurį pastačiau paminklu taps Dievo namais. Tada duosiu Tau pilną dešimtinę iš viso, ką man suteiksi, 1 M 35,1-7.

Rebeka labai susirūpino. Ji prašė Izaoką, kad jis prikalbėtų Jokūbą vykti pasjos brolį. Laboną. Su Ezavo žmonomis negalėjo sugyventi nei Rebeka, nei Izaokas. Rebeka norėjo išsiųsti Jokūbą į jos tėvynę dėl jam gresiančio pavojaus iš Ezavo pusės ir, kad Jokūbas ten susirastų žmoną. Izaokas sutiko tai padaryti. Pasišaukęs

123 2910

Jokūbą, priminė jo pašaukimą, Dievo pažadus jam ir įsakė vykti į motinos tėviškę; ten ir žmoną susirasti. Jokūbas paklausė ir iškeliavo.

Ezavas suprato, kad tėvai nėpatenkinti jo kananitėmis žmonomis. Jis, bandydamas pagerinti santykius, vedė dar Abraomo sūnaus Ismaelio dukterį.

Jokūbas vyko į jam svetimą, nežinomą kraštą. Jis buvo išsiųstas iš tėviškės, gyvenimo ateitis nežinoma. Beeidamas jis pavargo ir, saulei nusileidus, lauke nakvojo. Jį slėgė nusikaltimas ir nežinoma ateitis. Sapne jam apsireiškė Dievas; davė suprasti, kad jis ne užmirštas. Jis saugos ir laimins jį, suteiks jam Abraomui žadėtą palaimą. Jokūbas išsigando. Dievo šventa artybė labai dažnai gąsdina žmogų. Jokūbas, atgavęs jėgas, pasiryžo daryti įžadus, tikėti Dievą.

JOKŪBO TARNYBA LABONO NAMUOSE IR VEDYBOS 29,135

1 Jokūbas keliaudamas nuvyko į "rytiečių šalį. 2 Jis pastebėjo šulinį ir prie jo sugulusias tris avių bandas; iš to šulinio girdydavo bandas. Ant šulinio angos buvo užristas didelis akmuo. 3 Suvarius visas bandas atrisdavo tą akmenį nuo šulinio angos ir pagirdydavo avis;; po to vėl užrisdavo tą akmenį. |

4 Jokūbas klausė: „Broliai, iš kur jūs esate?" Tie atsakė: „Iš Harano". 5 Jis vėl klausė: „Ar pažįstate Laboną, Nakoro sūnų?" Jie atsakė: ,,Pažįstame".6 ,,Kaip jam sekasi?“ Tie atsakė: „Gerai. Štai, jo duktė Rachelė ateina su avimis!" Jokūbas tarė: 7 „Dar anksti, ne laikas suvaryti gyvulius. Pagirdykite avis ir ganykite!" 8 Bet jie atsakė: „Negalime, kol suvarys visas bandas ir nuris tą akmenį nuo šulinio angos. Tik tada pagirdysime avis."

9 Jam bekalbant su jais, Rachelė atėjo su avimis, kurios priklausė jos tėvui, ji buvo piemenė. 10 Jokūbas pamatęs Rachelę, savo dėdės Labono dukterį, ir savo dėdės Labono avis, priėjęs nurito akmenį nuo šulinio

2931 124 "angos ir pagirdė avis. 11 Po to Jokūbas sveikindamas pabučiavo Rachelę ir pravirko. 12 Jokūbas pasisakė jai esąs jos tėvo seserėnas, Rebekos sūnus. Ta nubėgusi pranešė tėvui.

13"Labonas išgirdęs žinią apie savo seserėną Jokūbą, atbėgo jo pasitikti; jį apkabinęs ir pabučiavęs, nusivedė į savo namus. O tas išpasakojo Labonui visus nuotykius. 14 Labonas jam tarė: „Tikrai tu esi mano artimas giminaitis!" Jis išbuvo pas jį visą mėnesį.

15 Kartą Labonas tarė Jokūbui: „Ar dėl to, kad esi mano seserėnas, turėtum man veltui tarnauti? Pasakyk, kuo tau atlyginti?" 16 Labonas turėjo dvi dukteris: vyresnioji Leja, ojaunesnioji Rachelė. 17 Lejos akys buvo silpnos, o Rachelė buvo graži. 18 Jokūbas buvo pamilęs Rachelę; jis tad tarė: ,,Aš tau tarnausiu septynerius metus už jaunesniąją dukterį Rachelę." 19 Labonas atsakė: „Mieliau aš ją duosiu tau, negu kitam. Lik pas mane!" 20 Jokūbas tarnavo už Rachelę septynerius metus. Kadangi jis mylėjo ją, jam tas laikas atrodė kaip kelios dienos.

21 Po to Jokūbas tarė Labonui: ,,Duok man savo dukterį už žmoną, nes jau atitarnavau už ją!" 22 Labonas sukvietė visus tos vietovės žmones ir iškėlė puotą. 23 Vakare jis įvedė savo dukterį Leją pas jį. 24 Labonas davė Lejai savo tarnaitę Zilpą. 25 Rytui išaušus, pasirodė, kad tai buvo Leja. Tada jis tarė Labonui: „Ką man padarei!

"Ar ne už Rachelę tarnavau? Kam tad mane apgavai“26 Labonas atsakė: ,,Mūsų krašte nėra tokio papročio, kad išleistų jaunesniąją anksčiau už vyresniąją. 27 Atšvęsk šią vestuvių savaitę, po to duosiu tau ir Rachelę, jef tarnausi dar kitus septynerius metus!" 28 Jokūbas sutiko. Tada Labonas davė jam savo dukterį Rachelę už žmoną. 29 Labonas davė savo dukteriai Rachelei tarnaitę Bilą. 30 Jis vedė ir Rachelę, kurią jis mylėjo labiau už Leją; ir tarnavo dar kitus septynerius metus, 3M 18,18 Ž

31 „Viešpats, matydamas, kad Jokūbas Lejos nemylė- jo, padarė ją vaisingą, o Rachelę — nevaisinga. 32 Leja.

125 29 35

pastojo ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Rubenu. Ji galvojo: „Viešpats atsižvelgė į mano paniekinimą; dabar mane mylės mano vyras.“ 33 Ji pagimdė kitą sūnų: „Viešpats atsižvelgė, kad manęs nemyli, ir davė man dar šitą." Ji pavadino jį Simeonu. 34 Po to ji vėl pagimdė sūnų ir tarė: „Pagaliau mano vyras įvertins mane, nes aš jam pagimdžiau tris sūnus." Todėl ji pavadino jį „Leviu. 35 Pagimdžiusi ketvirtą sūnų, ji tarė: „Dabar šlovinsiu Viešpatį." Todėl ji pavadino jį Judu. Po to ji liovėsi gimdžiusi.

Po nakties poilsio ir sapno Jokūbas tęsė kelionę. Apie pietus Jokūbas atėjo prie šulinio ir kalbėjo su ten esančiais piemenimis. Iš jų jis sužinojo, kad pasiekė kelionės tikslą — dėdės Labono gyvenamą vietą. Ten jis sutiko net irjo dukterį, atėjusią prie šulinio su avių banda. Jokūbas buvo tvirtas vyras; jis vienas pajėgė nuristi akmenį nuo šulinio angos, ką piemenys tik visi galėjo padaryti. Jokūbui labai patiko Rachelė; jie pamilo vienas antrą. Pasisveikinimas su Rachele ir dėde Labonu buvo labai jaudinantis. Po mėnesio svečiavimosi, Jokūbas sutiko tarnauti Labonui 7 metus už Rachelę. Praėjus septyneriems metams, Labonas davė Jokūbui ne Rachelę, bet Leją. Rytų kraštų moterys dėvi ant veido gaubtus. Jokūbas nepastebėjo iki ryto, kad jam buvo atvesta ne Rachelė, o Leja. Jokūbas kaltino Laboną apgavyste. Labonas pasiteisino, kad jų krašte pirmiau išleidžiama vyresnioji duktė, o tik vėliau jaunesnioji. Labonas pasiūlė Jokūbui ir Rachelę. Tėvas pats siūlė daugpatystę. Jokūbas skaudžiai pergyveno tą apgavystę, bet prisiminė, ką jis padarė neapgalvojęs savo broliui. Dėl daugpatystės tuojau pasireiškė vargas ir kančios Jokūbo šeimoje. Leja daug kentėjo ir tą išreiškė vaikų vardais. Leja tikėjo Dievą. Dievas leido iš jos vaikų palikuonių kilti Jėzui ir Izraelio kunigų giminei. Naujajame Testamente Jėžus ir apaštalai aiškiai pasisakė už vienpatystę.

3020 126

JOKŪBAS PAS LABONĄ 30,143

1 Rachelė, matydama kad ji nevaisinga, pavydėjo savo seseriai Lėjai ir tarė Jokūbui: „Aš noriu turėti savo vaikų, kitaip aš mirsiu!" 2 Jokūbas, supykęs ant Rachelės, tarė: „Ar aš galiu atstoti Dievą, kuris tau vaikų neduoda?“ Ps1273. 3 Tada ji tarė: „Štai mano tarnaitė Bila. Imk ją, kad ji pagimdytų man vaikų," 1 M 162.4Ji davė jam už žmoną savo tarnaitę Bilą. 5 Bila pagimdė Jokūbui sūnų. 6 Tada Rachelė tarė: „Dievas apgynė mano teisę, išklausydamas mano maldą ir duodamas man sūnų." Todėl ji pavadino jį Danu.7 Rachelės tarnaitė Bila pagimdė Jokūbui antrą sūnų. 8 Tada Rachelė tarė: „Didžiose grumtynėse grūmiausi su savo seserimi ir nugalėjau." Ir ji pavadino jį Neftaliu.

9 Leja, patyrusi negalinti daugiau gimdyti, davė Jokūbui savo tarnaitę Zilpą už žmoną, 1 M 2935. 10 Zilpa pagimdė Jokūbui sūnų. 11 Tada Leja tarė: „Laimė!“ Irji pavadino jį Gadu. 12 Vėliau Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų. 13 Tada Leja tarė: „Aš laimingoji! Juk mergaitės vadins mane laiminga." Ir ji pavadino jį Aseru.

14 Kviečių pjūtis metu, Rubenas išėjęs rado mandragorų ir jas parnešė savo motinai Lejai. Tada Rachelė tarė Lejai: ,, Duok mantų mandragorų": 15 Betji atsakė: „Ar negana tau, kad turi mano vyrą, ar nori atimti ir mano sūnaus mandragorus?? Rachelė tarė: „Tegul jis šią naktį praleidžia su tavimi už tavo sūnaus man- dragorus" 16 Jokūbui pareinant vakare iš lauko, Leja išėjo jo pasitikti ir tarė: „Tu eisi pas mane, nes aš tave gavau už mano sūnaus mandragorus." Taip jis praleido su ja tą naktį. 17 Dievas išklausė Leją; ji pagimdė Jokūbui penktąjį sūnų. 18 Tada Leja tarė: „Dievas man atlygino, nes aš daviau tarnaitę savo vyrui“. Ji pavadino jį Isacharu. 19 Leja vėl pagimdė Jokūbui šeštąjį sūnų. 20 Tada Leja tarė: „Dievas apdovanojo mane puikia

127 3036

dovana; dabar gal aš būsiu artimesnė vyrui, nes aš jam pagimdžiau šešis: sūnus." Irji praminė jį Zabulonu.21 Po to ji pagimdė dukterį ir ją pavadino Dina.

22 Dievas atsiminė Rachelę, išklausė ją ir padarė vaisingą, 1 Sam i ,19. 23 Ji pagimdė sūnų ir tarė: „Dievas grąžino man garbę," Iz4,1; Lk 1,25. 24 Ji pavadino jį Juozapu, sakydama: ,,Viešpats teduoda man dar kitą sūnų!"

25 Rachelei pagimdžius Juozapą, Jokūbas tarė Labonui: „Paleisk mane, grįšiu į tėvynę, į savo šalį! 26 Duok man mano žmonas ir mano vaikus, už kuriuos tau tarnavau. Tu juk žinai kaip ištikimai tau tarnavau!" 1 M 2920-30. 27 Labonas jam tarė: „Džiaugiuosi tavo tarnyba. Aš patyriau, klausdamas žynius, kad Viešpats laimino mane dėl tavęs, 1 M 39 5. 28 Nustatyk tu pats sau algą, ir aš ją mielai mokėsiu!" 29 Jokūbas atsakė: „Tu pats žinai, kaip tau tarnavau; mano rūpesčiu padidėjo tavo gyvulių skaičius.30 Juk buvo maža banda, prieš man atvykstant, bet dabar taip padaugėjo, nes Viešpats tave laimino. O dabar ar ne laikas man rūpintis savo šeimyna?" 31 Labonas tarė: „Ką turiu tau duot?" Jokūbas atsakė: „Tau nieko nereikia man duoti Jei sutiksi su mano reikalavimu, aš vėl ganysiu tavo kaimenę: 32 šiandien pereisiu visas tavo avių bandas, išskirdamas iš jų kiekvieną dėmėtą bei lopiniuotą avį ir veislinį aviną, ir kas lopiniuota bei dėmėta ir ožkų tarpe, tebūnie mano atlyginimas. 33 O sąžiningumą patirsi, atėjęs pažiūrėti mano užmokesnio. Visa, kas nebus dėmėta bei lopiniuota ožkų ir avių tarpe, tebūnie kaip mano pavogta!" 34 Labonas atsakė: „Sutinku. Tūbenie, kaip sakai!" 35 Ir Jokūbas atskyrė tą dieną ožkas ir avis, ožius ir avinus lopiniuotus ir dėmėtus; visus gyvulius vienos spalvos atidavė savo sūnums. 36 Labonas nustatė, kad tarp jo ir Jokūbo ganyklų būtų trijų dieny atstumas. Jokibas ganė Labono likusią kaimenę.

30 43 128

37 Jokūbas, paėmęs žalias drebulių, migdolų ir liepų lazdeles, išlupinėjo jose dryžius, kad tose vietose, kur žievė buvo, būtų balta. 38 Jis tas lazdeles sudėjo į lovius, į girdomuosius vandens latakus, kur avys ateidavo gerti. Atėję gerti, imdavo poruotis. 39 Taip avys poruodavosi, žiūrėdamos į lazdeles; jos vesdavo dryžiuotus, dėmėtus ir lopiniuotus ėriukus.40 Jokūbas perskyrė savo bandą. Jis sudėjo lazdeles taip, kad jo avys ir Labono avys matytų jas. Jis laikė savo bandas atskirai, nesuleisdavo su Labono bandomis.41 Kai poravosi stipresnieji gyvuliai, Jokūbas įdėdavo lazdeles į lovius taip, kad gyvuliai matytų jas ir poruotųsi. 42 Silpnesniems gyvuliams poruojantis, jis neįdėdavo tų lazdelių. Taigi, silpnesnieji teko Labonui, o stipresnieji Jokūbui. 43 Taip Jokūbas nepaprastai pralobo. Jis turėjo daug tarnų ir tarnaičių, avių, kupranugarių ir asilų, 1 M 12,16.

Mūsų laikais šis aprašymas yra svetimas mums. Anais laikais žmonės ilgėjosi didelių šeimų, vaikus skaitė Dievo palaima. Anais laikais caugpatystė buvo plačiai praktikuojama; tarnaičių (vergių) vaikai buvo skaitomi šeimininkės vaikais. Mes aiškiai matome kokie vargai, pavydas, kančios kilo iš daugpatystės, net ir tarp seserų.

Kas yra mandragorai, tikrai nežinoma. Kai kas mano, kad jų žiedai davė labai stiprų ir malonų kvapą, o vaisiai buvo labai skanūs. Kiti vėl teigia, kad to augalo vaisiai skatina vaisingumą.

Šventasis Raštas pasakoja apie žmones kokie jie buvo, neslepia jų ydų, nusikaltimų, apgaulės. Tačiau Dievas tokius žmones panaudojo, saugojo, laimino.

Praėjus 14 metų, Jokūbas norėjo grįžti į savo tėvynę. Labonas matė ir per žynius patyrė, kad Dievas jį laimina dėl Jokūbo. Žyniavimas ir spiritizmas nėra vien tik vaizduotės padarinys, bet ir tam tikra apgaulė, veikiant

129 31,10

demonams. Labonas labai norėjo palaikyti Jokūbą savo tarnyboje. Jokūbas sutiko tarnauti už dėmėtas bei lopiniuotas avis ir ožkas. Žinovai sako, kad toje šalyje avys yra baltos, o ožkos — juodos; margų retai pasitaiko. Labonas trynė rankas iš džiaugsmo dėl tokios menkos Jokūbo algos. Tuojau atskyrė margas avis ir ožkas nuo baltųjų ir juodųjų, net trijų dienų atstumu laikė vienas nuo kitų „kad ateityje visai nesimaišytų. Tas nuotolis vėliau palengvino Jokūbui pabėgti nuo Labono. Jokūbas turėjo patyrimo paveikti gyvulius, kad vestų margus arba vienos spalvos ėriukus. Jis panaudojo. tą patirtį savo naudai. Jis mokėjo apgauti savo dėdę Laboną geriau negu jį Labonas. Jokūbas net sugebėjo stipresnius gyvulius parinkti savo algai, o Labonui palikti silpesniuosius.

ĮTAMPA TARP JOKŪBO IR LABONO 31 1-18. JOKŪBAS IŠVYKSTA 19-55

1 Jokūbas girdėjo Labono sūnus kalbant: „Jokūbas pasiglemžė visa, kas priklausė mūsų tėvui. Išto įsigijo visą šitą turtą," 1 M 30235. 2 Beto, Jokūbas pastebėjo, kad Labonas jo atžvilgiu nebebuvo toks pat, kaip anksčiau. 3 Viešpats tarė Jokūbui: „„Grįžk į tėvų šalį pas savo gimines. Aš būsiu su tavimi!" 1 M 28,15. 4 Jokūbas pasišaukė Rachelę ir Leją į lauką prie savo bandos 5 ir joms tarė: „Aš matau, kad jūsų tėvo veidas man nebėra toks pat, kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi, 1 M 26,24. 6 Jūs pačios žinote, kaip visomis savo jėgomis“ tarnavau jūsų tėvui. 7 Jūsų tėvas apgaudinėjo mane ir dešimt kartų keitė mano atlyginimą. Tačiau Dievas neleido jam manęs skriausti. 8 Jei jis sakė: ,„Dėmėtieji tebūnie tavo atlyginimas“, visos ožkos ir avys vedė dėmėtus. O jei jis sakė: ,,Dryžiuotieji tebūnie tavo atlyginimas", visos avys ir ožkos vedė dryžiuotus, 1 M 3032-39. 9 Taip Dievas atėmė jūsų tėvo gyvulius ir man atidavė. 10 Gyvulių poravimosi metu sapne mačiau, kad

3128 130

dryžiuoti, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių. 11 Tada Dievo angelas sapne man tarė: „Jokūbai!!' Aš atsiliepiau: „Aš čia!" 12 Jis tarė; „Žiūrėk, visi dryžiuoti, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių: Aš mačiau visa, ką Labonas tau darė. 13 Aš esu Betelio Dievas, kur tu patepei akmens paminklą ir davei įžadą. Išeik iš šitos šalies ir sugrįžk į savo gimting!' * 1 M 2818-22. 14 Tada Rachelė ir Leja kalbėjo: ,,Ar mums dar yra dalies tėvo namuose? 15 Argi mes nelaikomos svetimomis? Juk jis pardavė mus ir gautus pinigus už mus naudojo sau, 1 M 29,18-27. 16 Iš tikrųjų, visas lobis, kurį Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Taigi, dabar daryk visa, ką Dievas tau įsakė."

17 Jokūbas užsodino ant kupranugarių savo vaikus ir žmonas, 18 nusivarė visus savo gyvulius ir visą savo mantą, kurią jis buvo įsigijęs Mezopotamijoje, pas savo tėvą Izaoką į Kanaano šalį. 19 Labonas tuo metu kirpo avis. Tada Rachelė pavogė namų dievukus, kurie priklausė jos tėvui. 20 Jokūbas apgavo sirietį Laboną; nieko nesakęs, pabėgo. 21 Jis pasiėmė viską, kas jam priklausė; persikėlęs per upę, pasuko į Gileado kalnyną.

22 Trečią dieną Labonui pranešė, kad Jokūbas pabėgo. 23 Tada, Labonas, pasiėmęs savo giminaičius, vijosi jį septynias dienas ir pasivijo Gileado kalnyne. 24 Dievas sapne pasirodė siriečiui Labonui ir tarė: „Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai" 1 M203;Pat 1677.

25 Jokūbas jau buvo pasistatęs palapinę kalnyne, kai Labonas jį pasivijo. Labonas su savo giminaičiais taip pat pasistatė palapinę Gileado kalnyne 26 ir tarė Jokūbui: „Kodėl taip pasielgei, slaptai išsivarydamas mano dukteris kaip karo belaisves?! 27 Kodėl slapčia pabėgai ir mane apvogeū Jei būtum man pasisakęs, būčiau išlydėjęs tave iškilmingai, su dainomis, būgnais ir kanklėmis. 28 Dabar neleidai man pabučiuoti anūkų ir dukterų. Tu

131 3144

pasielgei netinkamai. 29 Aš galėčiau tau pekenkti, bet tavo tėvo Dievas sapne pasakė man: „Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai! 30 Žinau, tu išsiilgai savo tėvų namų, bet kodėl pavogei mano dievukus?" 31 Jokūbas atsakė Labonui: ,,Pabėgau bijodamas, kad prievarta neatimtum iš manęs savo dukterų. 32 O dėl vagystės, tai, pas kurį rasi savo dievukus, temiršta! Mūsų akivaizdoje peržiūrėk ir, kas tavo, pasiimk.* Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo pavogusi dievukus.

33 Labonas patikrino Jokūbo, Lejos ir abiejų tarnaičių palapines, bet nieko nerado. Tada jis įėjo į Rachelės palapinę. 34 Bet Rachelė dievukus buvo paslėpusi kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. Labonas iškrėtė visą palapinę, bet nerado. 35 Ji tarė savo tėvui: ,,Nepyk, mano viešpatie, kad negaliu atsikelti, nes turiu savo periodą". Jis rūpestingai ieškojo, bet dievukų nerado.

36 Jokūbas supyko ir barė Laboną: „Kuo nusikaltau, kuo nusidėjau, kad su tokiu užsidegimu mane vijaisi 37 ir iškrėtei visus mano daiktus? Ką radai iš savo lobio? Pavesk tą reikalą mano ir savo giminaičiams, tegul jie išsprendžia mudviejų nesusipratimą! 38 Dvidešimt metų aš. pas. tave tarnavau. Tavo avys ir ožkos nebuvo bergždžios, ir tavo bandos avinų aš nevalgiau. 39 Kas žvėrių sudraskyta, nenešiau tau, aš pats turėjau atlyginti nuostolį. Iš manęs reikalavai atlyginti, kas pavogta dieną ar naktį, 2 M 22,11-12. 40 Aš dieną kenčiau kaitrą, naktį šaltį ir akių nesudėjau. 41 Dabar jau dvidešimt metų, kai tavo namuose: tau tarnavau keturiolika metų už dukteris ir šešerius metus už bandą. Tu dešimt kartų keitei mano atlyginimą! 1 M 29,2030; 30 31-32. 42 Jei mano tėvo Dievas, Abraomo ir Izaoko Dievas nebūtų buvęs su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščiomis rankomis. Mano priespaudą ir vargą matė Dievas ir praėjusią naktį sudraudė tave."

3155 132

43 Labonas atsakė Jokūbui: „Dukterys yra mano dukterys, anūkai — mano anūkai, banda — mano banda, ir visa, ką matai, man priklauso. O savo dukterims ir jų vaikams ką galiu šiandien daryt? 44 Dabar, eikš, susitaikykime!" 45 Jokūbas tada suradęs akmenį, pastatė paminklą, 1 M 2822. 46 Po to, Jokūbas liepė savo giminaičiams: „Surinkite akmenų!" Tie surinkę, sukrovė ir ant jų valgė.47 Labonas tuos akmenis pavadino Jegar

Sahaduta, o Jokūbas — Galedu. 48 Labonas tarė: „Šita ' |

akmenų krūva yra mūsų taikos liudytoja." Todėl ji vadinama Galedu, Joz 2227; 2427. 49 Jis sakė: „Viešpats tegul seka mane ir tavė, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę! 50 Tau nevalia skriausti mano dukterų, nei vesti dar daugiau žmonų, nors ir mes nematysime! Dievas yra mūsų liudytojas."51 Labonas toliau kalbėjo Jokūbui: „Štai, šita akmenų krūva ir šis paminklinis stulpas, kurį pastačiau, 52 tebūnie liudytojas: nei man valia pereiti pas tave per šitą akmenų krūvą, nei tau valia pereiti pas mane | per šitą akmenų krūvą ir šitą paminklinį stulpą su piktu | kėslų! 53 Abraomo ir Nakoro Dievas tebūnie teisėjas tarp mūsų!" Jokūbas tada prisiekė savo ir Izaoko Dievu, 1 M 16,5. 54 Jis aukojo kalne ir pasikvietė savo giminaičius valgyti. Jie valgė ir nakvojo ant kalno. 55 Labonas, atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Atsisveikinęs jis iškeliavo ir sugrįžo į savo vietovę.

Labono sūnums labai nepatiko, kad Jokūbas praturtėjo. Jie leido gandus, kad Jokūbas pasisavino jų turtą: Labonas irgi žiūrėjo kreivai į Jokūbą. Beto, Dievas įsakė Jokūbui grįžti į gimtinę. Jokūbas sukvietė savo žmonas tuo reikalu pasitarti. Jo žmonos, Labono dukterys, žinojo viską, ką jų tėvas darė. Jos pilnai pritarė savo vyrui Jokūbui.

133 329

Dievas įsakė Jokūbui grįžti į savo tėviškę. Jokūbas paklausė Dievo, bet elgėsi labai žmogiškai. Jis laukė iki Labonas išvyko avių kirpti. Avių kirpimas buvo didelis darbymetis ir šventė. Jokūbas išvyko nieko nepranešęs Labonui. Labonas sužinojo apie Jokūbo išvykimą tik po trijų dienų. Išvykdama Rachelė pavogė tėvo dievuką — "stabą. Greičiausia tai buvo protėvių dvasioms prisiminti “kokia statula. Anais laikais, ir net mūsų dienomis, daugelis tiki dievais, kuriuos galima pavogti ir nešioti.

Labonas pasivijo Jokūbą ir norėjo viską atimti iš jo. Bet Dievas perspėjo Laboną elgtis su Jokūbu maloniai. Labonas savo kalbose kaltino Jokūbą ir iškėlė savo gerus norus. Taip ir mūsų laikais kalba blogos valios žmonės. Pagaliau jie nutarė skirtis ir toliau gyventi taikoje. Taikai patvirtinti jie pastatė paminklą, tai buvo sukrauta akmenų krūva, kartu pavalgė ir atsisveikino.

JOKŪBO KOVA SU ANGELU 32,1-32'

1 Jokūbui keliaujant toliau, jį pasitiko Dievo angelai, ] M28,/12; Ps348. 2 Jis, juos išvydęs, tarė: ,,Tai Dievo stovykla!" Ta vieta vadinama Mahanaim.

3 Jokūbas siuntė pirma savęs pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro šalį, Edomo kraštan, 1 M 368. 4 Jis įsakė jiems taip sakyti valdovui Ezavui: „Taip sako tavo tarnas Jokūbas: buvau ateivis pas Laboną ir ten užtrukau iki šios dienos. 5 Turiu jaučių, asilų, avių, tarnų bei tarnaičių, ir siunčiu pranešti savo valdovui, kad prašau jo malonės".

6 Pasiuntiniai, sugrįžę pas Jokūbą, pranešė: „Buvome nuėję pas tavo brolį Ezavą, jis atžygiuoja tavęs pasitikti su keturiais šimtais vyrų!" 7 Jokūbas labai išsigando. Jis padalino žmones, avis, raguočius bei kupranugarius į du būrius 8 ir tarė: ,„Jei Ezavas puls vieną būrį irjį sumuš, tai bent likusis išsigelbės"

9 Jokūbas meldėsi: „Mano tėvo Abraomo ir Izaoko

31,25 134

Dieve, Tu Viešpatie, kuris man sakei: „Grįšk į savo šalį pas savo gimines, ir Aš tau padėsiu. 10 Aš nevertas visų malonių ir ištikimybės, kurią rodei savo tarnui. Aš tik su lazda perėjau Jordaną, o dabar esame du būriai, 1 M313- 13. 11 Išgelbėk mane iš mano brolio Ezavo rankos, nes aš jo bijau, kad nenužudytų mūsų visų! 2 Sam 7,18. 12 Tu juk sakei: „Aš tikrai tau padėsiu ir padauginsiu tavo palikuonis, kad jie bus kaip jūros smiltys — nesuskaičiuo- | jam? 13 Jokūbas tą naktį nakvojo toje vietoje, 1 M 28,13-14. į

Rytą jis parinko dovanų savo broliui Ezavui iš to, ką . turėjo: 14 du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų, 15 trisdešimt kupranugarių su kumeliukais, keturiasdešimt karvių ir dešimt jaučių, dvidešimt asilių ir dešimt asilų. 16 Jis juos atidavė tarnams ir išsiuntė, po būrį atskirai, įsakydamas: „Eikite pirma manęs, palikdami tarpus tarp bandų!" 17 Jis nurodinėjo pirmajam: „Kai tave sutiks mano brolis | Ezavas, klausdamas: "Kam-tu-priklausa?'" Kur ein? Kam priklauso